„Mirties nėra“ – taip vadinasi pirmoji jos dalis. Idėja, aišku, ne nauja, tačiau autoriaus argumentacija neįprasta. Pasirodo, mirties nėra todėl, kad jau įvyko, ir kiekviename žmoguje egzistuoja vadinamasis vidinis negyvėlis, pamažu į savo rankas perimantis vis didesnę asmenybės dalį. Gyvenimas, pasak Antonovo, – ne kas kita kaip lavono, bręstančio viduje, išnešiojimo procesas, panašiai kaip vaisiaus gimdoje. Fizinė mirtis tampa paskutine vidinio negyvėlio aktualizacija ir tokiu būdu atstoja gimdymą. Gyvas žmogus, būdamas viso labo tik lavono embrionas, tėra žema ir nevisavertė būtybė.

Nuo sektos atsiradimo momento jos narių buitis buvo kruopščiai ritualizuota. Pasakojama, kad Antonovas negalėjo pakęsti, kai kas nors jo akivaizdoje agurkus iš stiklainio traukdavo pirštais, – jo manymu, daržovių negyvumas išniekinamas gyvojo prisilietimu. Darbas „Kasdienis stebuklas“, kuriame, kaip tikėtina, nagrinėjami šie klausimai, neišliko.


v.p.