Good and evil have no self nature;
Holy and unholy are empty names;
In front of the door is the land of stillness and quiet;
Spring comes, grass grows by itself.

as the poems go into the thousands you
realize that you've created very
little.


Charles Bukowski

Я не гожусь ни в дети, ни в отцы.
Я не имею родственницы, брата.
Соединять начала и концы
занятие скорей для акробата.
Я где-то в промежутке или вне.
Однако я стараюсь, ради шутки,
в действительности стоя в стороне,
настаивать, что «нет, я в промежутке».

Vis dar gyvas. Vis dar kvėpuoju.

Padariau klaidą, jau atleiskit

Atleiskit, neeiliuosiu,
paklausiu, stngsiuos nemeluot.
Ir kas per daiktas tas Herojus,
jis su galva, su špyga, net su kojom?
Kada jis pasirodo ir kodėl?
Kodėl dydvyris,
tas herojus,
tai aš ar tu ar vienas dar iš mūs?

Tik spalvomis ir nuotaijkom, jausmais,
taip trumpalaikiais,
saujoj nenulaikomai,
ech
pasidžiaukimie drauge.

Didžiausias pastovumo džiaugsmas,
jog niekas nėra pastovus
ir viskas laikina,
oi ne,
ne nihilistiškai, nei paišina.

Herojai vienadieniai-
laimė, laisvė na...
visiems.

Herojiškuotikėtikės dėl šito didžiavyrio netekties:)

Aš lapas-
aš žiedas.

Trumpalaikis besikartotinas.

Gražu ir ramu.

Atleiskit, neeiliuosiu,
paklausiu, stngsiuos nemeluot.
Ir kas per daiktas tas Herojus,
jis su galva, su špyga, net su kojom?
Kada jis pasirodo ir kodėl?
Kodėl dydvyris,
tas herojus,
tai aš ar tu ar vienas dar iš mūs?

Tik spalvomis ir nuotaijkom, jausmais,
taip trumpalaikiais,
saujoj nenulaikomai,
ech
pasidžiaukimie drauge.

Didžiausias pastovumo džiaugsmas,
jog niekas nėra pastovus
ir viskas laikina,
oi ne,
ne nihilistiškai, nei paišina.

Herojai vienadieniai-
laimė, laisvė na...
visiems.

Herojiškuotikėtikės dėl šito didžiavyrio netekties:)

Aš lapas-
aš žiedas.

Trumpalaikis besikartotinas.

Gražu ir ramu.

Per traškesį,  iliuziją, vakaro murmesį, ryto dundėjimą.
saulės tekėjimą,
jieškau savo ar jūsų prasmės-
proto, o gal tik minties,
tėkmės.
Kaip niekad sparčiai žyla mano karčiai
ir karčiai karčiai
mes užtraukiam Gulbės Giesmę.

Mano dienoraštis-
kainoraštis,
viską iš sąskaitų žinau.
Nei draugo, meilužės, tėvų man nereikia.
Tik šieno po suolu ir laikraščio apklotui.
Iš ryto rūkysiu-
gatvės- pilnas pakelis.
Išgerti- išgersiu,
valgyt- prie stulpelių, po medžiais ir bet kur,
akių tik tereikia, ir alkio, ir noro (dar oro).
Dainuoju blaivus, nebylus, kartais girtas,
Gavrošo dainas.

Oi pasiilgau savęs kaip gimnasto,
Prie obelisko broliškuose kapuose prikalto,
Šalia nudrėbto obuolio prakąsto,
Bičiuliai- kiaulęs, nerandu aš palto,

Ant klubų raištis apmusijęs,
O ant galvos ne skrybėlė, o rūtų vainikėlis.
Ir vinys man pabėgt neleidžia.

Riaumoju aš visa gerkle, bet balso nebėra,
Stiklinės akys tulpių nebemato... :)