Žiaurią karalaitę
į bokšto viršūnę
kokios kraugerių
karalystės atstovė
skalpus svogūnams
nuėmus kvatojas
ir verkia
kasas gelsvąsias
iš galvų bepindama.
Neatsiras tau mielo,
kuris galvą atlošęs,
karalaite,
nors vieną akį pramerks.


iki 2010 m.

iš žaizdro
raudona moneta -
kūjo trenksmu,
šniokštimu vėjelio -

ant briaunos nukrito
kvepianti duona


iki 2010 m.

Išskleidęs sraigtelius rudenį klevas
paleido į žemę laimės ieškoti vaikus -
( išstūmė..) - trūkčiodami verpstukai sklaidė
žydrą, vis dar neežiuotą dangų, šaukės tiesos -
žąsys žagriasparnės jėgų suart pristigo šįryt:
geri metai buvo sėklų gausa, smilgų sultingumu -
kvaila būtų dabar aruodus apleidus lakstyti šonais..
Tik klevai blaškydami erdvę to nesuprato.
Mama atsižadėjo, mama atsižadėjo .. 


iki 2010 m.

Klykia gervės, it pernykščiai
rankšluosčiai užmiršti ant
virvės, lietui merkiant pakabinti
gūrančiais veidais į medį -
jos vis dūžta debesų kalnan
nespėjus blakstienom suplastėti -
palieka mane ir vaizdą visam rudeniui -
prisiurbęs drėgmės šulinio velenas žviegs
kol besiblaškantis kibiras
mels pasigailėjimo ledinio vandens.
Džiaugiuosi, kad nereiks laidoti -
nestebėjau kaip krito.


iki 2010m.

medžio lapas
tarp veido ir saulės -
šešėlis švelnus
kaukė
ir gyslos močiutės

***

Ruduo


ir gaudė klevo
sargas it antis
atplaukiančius
lapus, vilko
į krantą purvinus


***


išbrinkusios pupelės
tai kaip senelės veidas
išverkęs kraują
ir oda priglobtas.
einame sodint
pupelių -
duokš ranką,
anūkuži,
išmokti teks
kada vienam
po sodą
suktis.

senelio icliukai

Tokie arbatinukai nuolat šnabžda
apie praėjusias karštas dienas,
apie kvapnias žolių invazijas
ir kunkuliuojančias aistras...

Ataušta jos, bet niekas neišbėga -
nei turinys, nei misija kilni.
Gal tik tas dvelktelėjimas liepų
ištraukia bičių spiečių atbulai.

Ir taip kauliniais jie veidais
vis žvilgt - mums įkandin,
palydi, straubliuku pamoti ruošias,
dangtelį vėl kilnot nebevalioja.

- Antikvariniai, kokie jie gražūs!

Valtimi atgal į pradžią upės,
o dumblai man kelią stoja.
Žengia šakos į mane lazdyno -
ant pečių lizdelį užsikoręs.
Riešutai, laukiniai obuoliukai
plūduriuoja, masina pristot, palaukt -
gal tu paskutinį sykį čia žadi praplaukt.

Liaunos rankos medžių bando apkabinti,
tai numesti vaišią, ar kitaip papirkti -
o pirmyn! Va, šviečia švendrais properša -
upeliukai susiraitę, susiviję šniokščia -
į smailią laivę bedžia savo šaltas nosis.
Na, kuris iš jų papildo šitą upę?

Išlipdei besmegenį
žmogutį,
ant palangės iš lauko
užkėlei

kai skarda saulė
lyg keptuvėj
ėmė ridentis

sušnypštė
ir smuko
lašeliais į kibirą

atskrido zylutė
morkos
ir į viršutinį
langelį barkštelėjo

užuolaidos
voratinkliais
tįso ir tįso lauk

kryžiuotis voras
baltas ar juodas?
atrėpliojo
susirinko

Nuostabi knyga iš vaikystės: O. Lutsas " Pavasaris"