Jonas Aistis yra mintijęs, kad tikrosios poezijos mokėsi iš savo tėvo kalvio. Iš močiutės pasakojimų žinau, kad prosenelis buvo žinomas kalvis Kernavės apylinkėse, gyvenęs Neries pakrantėje.
Kažkas yra iš to kraujo jaučiu, kad taip norisi žaizdro kaitros, norisi kalti žodžius kol karšti. Tai ir kalu, ir dėkoju Jums, kad ir šiais laikais leidžiate pajusti, jog kalvio amatas dar reikalingas...

"Poetų kalvės" yra nesankcionuotas, nepriklausomas meno projektas (kaip dabar madinga sakyti), kurio ištakos netiesiogiai, veikiau kaip nuoroda, yra a.a. Marcelijaus Martinaičio VU meninio meistriškumo kursai „Literatų kalvės“. Šio nepriklausomo meninės saviraiškos judėjimo pavadinimo (vėl netiesiogiai) inspiratoriai, maištininkai - Castor&Pollux viename straipsnyje griežtai pavadinę pažangią lyriką "Poetų kalvės šnipštas".
Buvimo tikslas čia - estetinės paskatos, kalbinis žaismas, menas menui, literatūra, neperžiangianti savojo diskurso.
Bet kokie adekvatūs vertinimai Poetų kalvėms yra malonūs, jie jums dėkingi.

Mes eilėraščius maigome klaviatūra, nuolat klaksime mygtukais. Tai yra taip įprasta ir daug kas pasakytų, kad minčiai išreikšti XXI a. galima ir tiesiog būtina naudoti bet kokias priemones, leidžiančias rinkti tekstą, jį išsaugoti, įkelti ir pan.
Bet štai skaitydamas senelio rankraščius pamaniau, eilėraštis, rašytas ranka yra kitoks. Tai yra labai įdomus procesas, nes jame veikia daugiau bei jutimų nei spausdinant kompiuteriu, o smegenys gauna daugiau „atsakomųjų signalų“. 
Susimąsčiau – nejaugi popierius ir plunksna (na gerai, nereikia taip perspausti – tebūnie tušinukas) yra tik simboliai, senojo poezijos pasaulio rudimentai?
Įdomu ar tarp jūsų yra ranka rašančiųjų poezijos juodraščius, švarraščius? Ar eilėraščius nešiojate pačioje talpiausioje laikmenoje – savo atmintyje? Kaip gražiai sako anglai – mokymasis mintinai – „By heart“.

Pradėjęs rašyti į savąjį bloknotą pastebėjau, kad anksčiau rašyti tekstai apvalesni ir dailesni, o dabartinė rašysena tokia skubota… Na taip, mintys lekia greitai ir, norint visą jų melodiką užrašyti, reikia skubėti pagal taip greitai sąmonėje šuoliuojančius žodžius.