Nebėra prasmės kažką slėpi, kai susiduri su ketvirtuoju išmatavimu... Ir kur aš buvau anksčiau? Kodėl pasitenkinau tik trimate erdve?

kadangi viskas apsiverte aukstyn kojom,
tyliu - mokausi nauju zodziu...

na ką - nutūpėm ;)
ne taip ir skausmingai, kaip galėjo atrodyti ;)

ir sparnai pagaliau pradeda skleistis...
tarsi koks lotoso žiedas, kurį savo kojomis ir rankomis sukuriu...

pakilti šįkart atrodo pats nereikšmingiausias dalykas,
lyginant su tuo, kokia nežinomybė gaubia patį skrydį :)

gera jausti tą adrenaliną, kai turi pasitikėti vien sparnais -
ir niekuo daugiau.
sklęsti, giliai kvėpuoti, o visu kuo kitu pasirūpins gyvenimas.

ech, mėgstu tokią būseną, kai galiu taip tikėti

ir apsivertė.
tada dar nežinojau.
nusirito, supurtė,
pasileidau obuoliu
nuo stogo...

tik laimei,
rankas ištiesti suspėjai.
valgai, ragauji,
nežinau, kokį palieki graužtuką...

panašu, kad viskas grįžta į įprastas nežinomybės vėžes :)
mėgstu šitą jausmą...

kai gyvenime su kuo nors nesutinki, rėki, kad įtikintum pats save... (kažkas taip pasakė ir, manau, neapsiriko ;)

ne taip paprasta pažvelgti į veidrodį, kai pagalvoji, kad galėjai nubusti pražilęs per vieną naktį...

gimstam iš naujo. truputį traumuoti. netyčia. su viltimi pasveikti :)

...
ketvirtinė pauzė.
su tašku.
...