ir sparnai pagaliau pradeda skleistis...
tarsi koks lotoso žiedas, kurį savo kojomis ir rankomis sukuriu...

pakilti šįkart atrodo pats nereikšmingiausias dalykas,
lyginant su tuo, kokia nežinomybė gaubia patį skrydį :)

gera jausti tą adrenaliną, kai turi pasitikėti vien sparnais -
ir niekuo daugiau.
sklęsti, giliai kvėpuoti, o visu kuo kitu pasirūpins gyvenimas.

ech, mėgstu tokią būseną, kai galiu taip tikėti