vienas įskaitant mane
daugiau taip nekalbėk
nenoriu girdėt
neištversiu
einu

Tai, ką tu radai prieš tris dienas,
Šiandien jau gali išmesti lauk.
Tai, ką parašei prieš tris naktis,
Šiąnakt jau gali ramiai išbraukt.

Vakar tu šaukei žvėries balsu,
Šiandien tu kalbi švelnius žodžius.
Tavo praeity yra klaidų,
Tu manai, kad jų rytoj nebus.

Tai, ką turi, tau nepriklauso.
Tai, ką gavai, skirta ne tau.
Ar tu girdi angelo balsą,
Ten, kur giliai plaka širdis?
Jei ją turi...

Ten, kur gyvenai prieš tris žiemas,
Niekada daugiau neteks sugrįžt.
Tai, dėl ko verkei prieš tris dainas,
Ši daina, tikiu, padės užmiršt.

Kelio pradžioje buvai švarus,
Pabaigą randi giliam purve,
Jeigu sutikai naujus draugus.

[FOJE Balsas]

atrodytų, visus knygynus Lietuvoj uždarė... oi...

O jeigu ten danguj tikrai kažkas gyvena,
Ir jeigu tavyje yra dalelė mano,
O jeigu angelai tikrai yra šalia,
Ir jeigu ką žinai ne visada tiesa.

Tai ką darytum tu,
Ar bėgtum nuo visų?
Ir ką daryčiau aš,
Ar bėgčiau nuo savęs?

O jeigu žvaigždėse likimas užrašytas,
Ir jeigu iš tiesų yra pasaulis kitas,
O jeigu ši diena yra mums paskutinė,
Ir jeigu vilkas čia tada, kai mes jį minim.

Tai ką darytum tu,
Ar bėgtum nuo visų?
Ir ką daryčiau aš,
Ar bėgčiau nuo savęs?

Tai ką darysi tu,
Ar bėgsi nuo visų?
Ir ką darysiu aš,
Ar bėgsiu nuo savęs?

[ANDRIUS MAMONTOVAS O jeigu]

likau nustebinęs pats save. nejaugi tam atsistikus aš iš tikrųjų būtent taip ir pasielgčiau..? man, matyt, tikrai blogai.

bet aš mokėčiau būti tau nepakeičiamas

likau nustebinęs pats save. nejaugi tam atsistikus aš iš tikrųjų būtent taip ir pasielgčiau..? man, matyt, tikrai blogai.

Kai tu atversi man duris,
Tas, prie kurių ilgai buvau,
Kai nieks manęs nebestabdys,
Aš liksiu ten, kur atėjau.

Aš sudegsiu ugnyje,
Kai atsiklaupsiu prieš tave,
Ir mūsų akys vėl spindės,
Ir žvaigždės vėl į mus žiūrės.

Kai tu atversi man duris,
Aš atsidursiu viduje,
Ir nesibaigianti naktis
Su tavimi ir tavyje

Aš sudegsiu ugnyje
Kai atsiklaupsiu prieš tave
Ir mūsų akys vėl spindės
Ir žvaigždės vėl į mus žiūrės.

Kai tu atversi man duris,
Mes atsibusime greta,
Kai mūsų pirštai pasiklys
Vienas kito plaukuose

Aš sudegsiu ugnyje,
Kai atsiklaupsiu prieš tave,
Ir mūsų akys vėl spindės,
Ir žvaigždės vėl į mus žiūrės...

[ANDRIUS MAMONTOVAS Kai tu atversi man duris]

Dar vienas žingsnis link išprotėjimo yra kai tuose pačiuose paprastuose žodžiuose išgirsti prasmes, kurių ten anksčiau nebuvo ir negalėjo būti. O gal tiesiog vėl pradedu girdėti tai, ką noriu? Nors ir vėl didžiulę sumaištį tai reiškia...

Ir dar nuojautos visokios, nuojautos...

Kai sniegas nutirpsta ir oras gaivus,
ir geria studentai sodelyje alų,
paklaikę nuo meilės lyg vieno visi,
aš einu pažiūrėti į namą už upės.

O ten žiema,
ir vėl aš ant ledo,
ir vėl tas skausmas
iš proto veda.

Aš mėgstu sėdėti ant medžio kėdės
ir mojuoti plunksnomis užmiršto paukščio,
dar myliu tą žolę tarp gatvių dviejų,
bet vėl mane traukia namas už upės.

O ten žiema,
ir vėl aš ant ledo,
ir vėl tas skausmas
iš proto veda.

Tomis dienomis aš taip noriu tavęs,
čia pat ant pievelės, studentams bematant,
bet dabar jau žiema, ir man beliko tik ranka
bei uždanga sniego ir ledo kasyklos.

O, ir vėl žiema,
ir vėl aš ant ledo,
ir vėl tas skausmas
iš proto veda.

[SKYLĖ Žiema]

gyvenimo dramos. ne pirmas. juolab ne paskutinis.