Šiandien išdalino dramos lapus. Taip ir galvojau, kad dažnai scenoje būsiu. Ji paprašė parsinešti namo ir perskaityti. Daviau. Pasakiau, kad nėra paskutinių dviejų lapų, kur aš turėsiu būt scenoj, bet nieko nesakysiu. Ji paprašė parodyti ką aš ten veiksiu. O aš turėsiu bučiuotis su Daiva. Paklausiau, kad gal padėtų man suvaidinti tą paskutinę sceną. Ji paklausė ką reiks daryt. Aš tik juokiaus. Pasakiau paklausti Eglės, kad pasakytų kas ten per veiksmai. Įdomu kaip sureaguos kai sužinos. Kai pagalvoji - gal aš ir nieko prieš. Nors... gal geriau vienatvė.

The Ecstacy of Gold

Šiandien į Stoglangį. Ryt į rock tūzą. Liuks pavadinimas :))

Vėl veikiam!!!

Mačiau motociklą. Geltoną

Rytas. Beveik nusiraminau. Reiks nuvažiuot paraliuot kur nors.

Situacija: pakviečia 6 val į Aukurą. Na nespėjau aš. Turėjau ir pasportuoti ir nusiprausti, išsiplauti galvą. Nenorėjo manęs ir išleisti labai, bet ne išzyziau, išprašiau. Pavėlavau gal pusvalandį. Na, kažkaip man tiap atrodo, kad jei vėluoji, na kaip ir lygis vėluoti. Tai galvoju man labai būt neblogai pavėlavus trumpai. Neskubėjau. Įsiveržiau į Aukurą, o ten tik Lina likusi. Paaiškino, jog išėjo visi į Humanitarų vakarėlį arkliuose. Na, nieko sau chebryte pusvalandžio palaukti nebegali. Tik prieš 5 min. išėjo. Lina sakė, kad sugrįš. Tai aš ir laukiau. Šnekėjom, rūkėm, vėl šnekėjom. Praėjo valandą, įpusėjo kita, o tų parazitų nebebuvo. Lina pradėjo ruoštis namo, sunerimau, galvojau paskambinsiu ir pasakysiu, kad aš čia, čia ir laukiu jūsų. Paskambinau. Ten triukšmas, nėjo susikalbėt. baaiškino, kad įėjimas tik su studento pažymėjimu. Į aukurą grįšt nebežada. Susinervinau, Dievas mato tikrai susinervinau. negi nebegaliu net trumpai vėluot. Ir svarbiausiai sakiau, jog atvažiuosiu. Ir jie nieko nesakė, kad žada kažkur eit, nors būtų paskambinę paskubinę, būčiau paskubėjęs. Ne bl. Nuėjau į stotelę, laukiau autobuso. Paskambino, sako atvaryk, susirask brolį, praves. Jopš, gim noa brolis nebstudentas, iš kur jis ten? O pasirodo jis ten. Sakė nebegrįš į aukurą, prašė ateiti. Jau tada buvau susinervinęs. Atsakiau kad niekur neisiu. Mėginau apsimesti kad viskas gerai. Grįžau namo. Pesirengiau, įsijungiau kompą ir tikėjausi kažką čia iškeikti. Kai jie parašė žinutę, net nesugebėjo paskambinti. Parašė kad jie aukure. Liepė ateiti. Neįsivaizduoji, po perkūnais neįsivaizduoji kaip tada susnervinau. Nors vienas būtų pasimatęs po akim būčiau sutraiškęs be jokio gailesčio. TIkiu, jog galbūt atleisiu kai nusiraminsiu ir jie viską paaiškint. Bet argi taip galima? Argi galima taip tyčiotis iš žmogaus? Argi galima be jokios atjautos sakyti, jog negrįšim, o kai pareini namo sako. Ateik. Kaip durnelį stumdo. Ne, neduok, nekenčiu. Nekenčiu jų, visų. Iš visos širdies. Nemaniau, akd jiems, būtent jiems jausiu tokią neapykantą.
Nekenčiu, nekenčiu kai taip sušika nuotaiką.
Klaidų netaisysiu, nes esu nerealiai susinervinęs. Taip kaip retai būna.

Žemės diena buvo liuks. Dar smagiau buvo ant Salduvės. Lygiadienis. Persivertėm į pavasarį, uždegėm pavasario ženklus. Jau jaučiu jį.

Žemės diena. Prisnigo.

Buvau ją, su Jusčiu ir ja. Buvo puiku. Ėjau prasisegęs paltą, šalikas plevėsavo vėjyje, puikus jausmas.