vieną gražią ir spalvingą naktį

del ko jus verkiat? Del to, kad jusu nemyli? O uz ka jus myleti? Uz eilerascius? Ju pilna pop dainose - nyku, cia tas pat. Uz laukima? O kas jusu praso laukti? Uz viesa sielvartavima? Bah... pamirskit, jus supras tik tokie patys snaudaliai verksniai. Jus vieninteliai isgryninote savyje tikraja vienintele auka - meile? Jus labai geros nuomones apie save.

Jus matote tai, ka norite matyti, nematote to, kas griauna jusu iliuzijas. Nubuskite, jus nemylite. Jus jauciates nuskriausti ir nemokate susitaikyti.

Jus sakote simtus saldziu zodeliu pasauliui, bet nemokate pasakyti sau, kad esat savanaudziai, kad dristat prievartauti jausmus ir reikalauti is aplinkiniu supratimo bei palaikymo. Tai, kad simtas, tukstantis zmoniu jums pritars, yra totalus nulis. Meiles nera. Nera gyvybes jusu troskimuose. Jus praeities vergai. Ir netgi taip trokstamas atsakas sugriautu jusu gyvenima. Nes jus nemokate gyventi, jus mokate reikalauti ir laukti. Tik tiek.

geros nakties.

Šiemet spektaklių daugiau nebebus. O taip norėjosi pabaigti 'Angelą'

Pirmasis mano spektaklis. Buvo taip, kaip ir reikėjo tikėtis. Bet tai buvo nuostabu, jis buvo pirmas.

Išvažiavom pasivažinėt su dviračiais 5:30. Na, tai kažkas nuostabaus, tuščios gatvės, tušti šaligatviai, tik dviratininkai skrodžiantys bebundančią tylą.
Kitą kartą reiks dar ankščiau.

Generelinė repeticija su Povilaityte, gal be reikalo bijojau? Nebuvo taip baisu.

Šiandien buvau tikram teatre. Neskaitant keletos nesklandumų viskas buvo puiku. Tas pastatas, patalpos, koridoriai. Jie tokie painūs, žemi, paslaptinti. Tiesiog kaustė judesius. Tiesiog nesinorėjo niekur eiti, tik likti tenai. Visą ką nustelpė scena. Pirmą kartą gyvenime įėjau į sceną per užkulsius. Nepalyginsi su plankia mokykles scenute. Matosi visokie trosai, apšvietimas, viskas ko eilinis žiūrovas nė nesitiki esant už jo akių. Neapsakomas grožis, laiptai lipantys į sėkmę, tvora ant kurios primėtyta nuo paskutinio spektaklio likusių pakabų. Viskas nuostabu. Ėjome tyliai, kad niekas neišgirstų. Sceno atrodė mažesnė, nei žiūrint iš žiūrovo pozicijos, o gal tik atrodė dėl to, kad tamsu. Buvo aklina tamsa, visos šviesos išjungtos. Labai norėjome prieiti scenos galą. Iš pradžių atrodė, jog nuleista uždanga, tačiau pasirodo ne tik scena, bet ir visa salė buvo aklinoje tamsoje. Ejome po mažą žingsnelį. Tyliai tyliai. Jautėme kaip pas kiekvieną iš mūsų vis stipriau plaka širdis, gaminasi adrenalinas. Toks malonumas. Ant tikros scenos. Kažkas nepakartojamo. Ėjome kol priėjome galą. Jautėmės nuveikę didelį darbą. Nuostabu. Dievas mato tikrai nuostabu.
Paskui norėjome oficialiai užlipti ten, norėjome, kad uždegtų šviesas. Atsakė NEGALIMA, turi būti mirtina tyla, kaip kažkokiame vienuolyne. Taip ir nesupratome kodėl. Viliamės nieko blogo nepadarė.

Ryt į Šiaulių DRAMOS teatrą. Į TIKRĄ teatrą. Į tikrą teatrą matuotis TIKRŲ aktorių TIKRUS drabužius. Kažkas nuostabaus. Pasistengė Linas, ir tas spektaklis po truputį patikt pradeda.

Turiu šiokį tokį prašymėlį. Gal galėtum užrašyti savo eilėraštį. Pabrėžiu - UŽRAŠYTI! Neatspausdint! Nežinau ar daug esi sukūręs eilėraščių bet aš skaičiau tik 2: vieną anglišką ir vieną mūsų gimtąja kalba. Tai va, jei nebūtų labai sunku, norėčiau, kad užrašytum tą lietuvišką. Na, o jei nesi labai užsiėmęs, gali užrašyti ir tą anglišką. Dėkoju iš anksto.
Jei kilo klausimas:"O kas už tai?". Atsakau:"O ko norėtum". Jei ką, užrašyk į skolų knygutę.
Tau neįdomu, kodėl viską užrašiau, o ne šiaip paklausiau? Neįdomu? Ne? Tikrai?.. Gerai pagalvok. Na, jeigu ne, tai ne. Tai ir nesakysiu.
                                        Violeta

Į rankas įbruko Karolina.


                    Ačiū

birželio 2 į konferenciją. Dar kartą apsiginti psichologijos tyrimą.