gyvenimas yra

sapnas po pabudimo

lieka

išlieka

miršta

poezija yra geriau negu

jos nėra

viskas eina

eina

eina

laikas

lieka

pa si lieka

gyvenimas trupa

byra

pro akis

ekspromtu

iki skausmo
jaučiu tavo šypseną
netikra
pajausčiau nelyg
ateiti
iki upės
basomis kojomis
basais veidais
paliesti akimis
tikra
iki pat pradžios sugrįžti
vėl tikra subyra
šypsena

žmogus rašo apie tai ką išgyvena .
žmogus turi gyventi,
kad rašytų
Nereikia verst žmogaus nejausti to kas teisinga
Nereikia žmogaus verst jausti tuštumos
žmogus yra žmogus tik tada kai turi savo mintis.
Kitokios mintys veda į pražūtį

Nemotyvuotas skausmas yra blogai. Kaip ir netinkamos emocijos iš kurių rašoma.
Skausmas yra blogai.
Pasaulis yra didesnis negu žmogus ir jo širdis .
Yra emocijos
Ir išgyvenimas

Jeigu nori būti suprastas reikia kad kiekvienas tave suprastų

nesurandu žodžio kurį dabar norėčiau pasakyt. visur ieškojau virtuvėj tarp įrankių ir koridoriuj ant laiptų tarp dviračio stipinų... skaičiau knygoj daug žodžių. Viskas susiveda į ačiū ir prašau. Viskas nuo to prasideda ir tuo pasibaigia. viskas prasideda nuo laiko tarp ačiū ir prašau. Viskas sliapiasi  tarp žodžių. Mintys yra daugiau negu žodžiai. Dar labiau tiksliai tai viskas tik yra gėris. Gėris yra šiluma. O šiluma žmogus. Taigi viskas prasideda nuo žmogaus. Žmogaus savybės yra skirtingos nuo jo norų. Aš negaliu būti geras jeigu noriu. Taip? Žmogaus norai yra tirpstanti sąvoka. Apie laiką yra daug prikalbėta. Bet kad viskas tilptų į du žodžius. Keista? Kažkodėl noriu kalbėti. Kodėl... niekas to nežino geriau už mane. Vadinasi niekas nežino...

2006 m. rugpjūtis 24 d.

supratau išvadą kad sraigės negerai, nes skauda joms kai jas valgo

ar humanitarai žino ką nors apie sraiges? visi viską supranta netiesiogiai

ar sraigės kvėpuoja?

aš noriu būt hakeriu
gal kokią knygą patartum
galvotrūkčiais rėkia
meškiukas lėlei į ausį
teka upė ir auga duona
avietės
arbatos
buvau įsimylėjus
o nieko neliko
o daugų daugiausia esi tu

2006 08 16

ėjau su tėčiu žolę nešt ten prie upės
kur pernai mes su buvusia drauge palaidojom
mirusį paukštuką
jis buvo labai mažas
pusės piršto didumo
ir tilpo į delną
aš jį parsinešiau eidama iš mokyklos
radau ant kelio
dar kelias dienas maitinau
musele bet jis vis išspjaudavo
aš nešiau o tėtis pjovė
paskui valgėme vyšnių pavėsy vyšnias
rūgščios
paskui mačiau kurmį
jis pasiklydo lauke
išlindo ir vaikšto

galbūt nesirenku rytojaus
praėjo laikas rinktis varardieną
suklust dar paklausyt sustoja
kaip ėjo meilė saulė ir diena

nepraėjo nesugrįžta nesišypso
ta mergaitė kur tylėjo viena
o nubėga nulinguoja drybso
ta diena viena graži diena

gal dar laikas neatėjo skirtas
sugrąžinti šypseną negrįžta
meilė liko vakardienai birti
viskas buvo nebėra ne ta

2006 m. rugpjūtis 13 d.