Nepaprasta.

Viskas per daug sudėtinga - sudėtys ir atimtys. Vėjas Dievas ir pirštai, viskas per daug. Ji nubudusi verkia, o aš nežinau ką reiškia nubusti. Žinau ką reiškia pirštai. ''Man tavęs nereikia'' man begalo patinka tai girdėti, čiuožti basomis į begalą. Basomis pėdomis. Net ir jos turi pirštus. O aš šneku, šneku ir girdžiu kaip auga nagai. Ilgėja atstumas. Panagių. Trumpėja atstumas odos jutimu. Tyli ji. Čia viskas taip neapsakomai gražu - visas kelias iki lygybės, net jei tai būtų ir apytikslė reikšmė, kad galiu ką nors reikšti. Arba būti giljotinuotas savo atviramu.

Pasirodė, kad galbūt tai tikroji. Tai tikroji iš tiesų. Kalbamės ne žodžiais

ar aš gyvenime ne savo vietoj
ar akmenys trupėdami iš lėto
švinu nurydžius dieną negirgždėtų

ir jei tavęs neapkabinsiu
tai apkabinsiu dalgę
dabar ir ašmeniu įkritęs
mieloji tavo balsas

liko keletas. tik

karčios minutės
caksi nutūpę
akyse

poetai - traumuota visuomenės dalis su pernelyg išsivysčiusiu jautrumu, todėl panašūs į žvėris. saugantys save minotaurai; savo pačių susikurtuose ir kuriamuose labirintuose.




aš geliantis šaltinio vanduo
tekantis tavo nugara
ar jauti deginantį prislietimą

karštas viskis

ji