Nesvarbu kiek yra gyvenime dienų- svarbu kiek yra dienoje gyvenimo.

Kartais nežinai kam, bet gyveni...
Kartais nežinai kodėl, bet myli.
Sako neverta liūdėti- liūdi.
Neverta ašarų lieti, bet gailiai verki.
Norisi toli pabėgti... bet lieki stovėti.
Norisi išskristi, bet neturi sparnų...
Ir taip kiekvieną kartą, nerasdama kelio
Esi priversta gyventi toliau
Ir myli tuos, kurie myli tave.
Tiesiog myli už tai, kad jie yra.

Žiūriu į dangų- kiek daug žvaigždžių.
Nesuskaičiuosi, nesurikiuosi.Kartais jos verkia ir krenta žemėn.Tegul krentanti žvaigždė paliečia kiekvieno sielą ,paliečia širdį ir prikelia gyvenimui suklupusį. Tegul baltos žvaigždės įžiebia kiekvienam viltį pakilti aukščiau juodų dienų, pakilti aukščiau savo ydų ir su tikėjimu padeda būti paprastu žmogumi. Tegul padeda skraidyti su žvaigždėmis.

Sugrįžau atgalios, bet pasaulį regiu spalvomis kitomis.
Ir paniuręs dangus turi savąjį grožį ir lietaus lašai nebe taip skaudžiai žeidžia širdį.Trūksta tik paukščių klegesio, žiedų kilimų ir skaistesnės saulės. Bet viskas praeina. Norisi tikėti, kad tai dar matysiu...

Tam tikrą laikotarpį skraidžiau, bet kitur stiprių sparnų nesuradau. Manau, kad tik neakivaizdus rašykų bendravimas parskraidino atgalios. Supratau, kad žmogaus gyvenime svarbiausioa bendravimas. Na, tiesiog gera būti šioje rašykų šeimoje..
Tad linkiu visiems sėkmės- juk kaip smagu pajusti eilių šilumą, o kartais susimąstyti ties skausmo riba...

Kartai Dievas leidžia kam nors nukirsti šaką, kurios užsispyrusiai laikomės, kad suvoktume turį sparnus.    B.Ferrero
Atsisveikinu... ir einu ieškoti sparnų.

Šiandien dariau reviziją. Savo mintyse, jausmuose, pasakytuose ar parašytuose žodžiuose. Ir supratau to iki koktumo žinomo posakio - žodis gydo, žodis žudo- gilią prasmę. Galingas dalykas yra žodis.
Švelniai, ramiai sakytas- ramina, šildo, šypsena dalina.
Kandus- įkanda kartais nepelnytai, su potekste jisai- supraski tu kaip nori.
Saldžiai meilus- netikras jis ir apgaulingas, galiausiai pasirodo dar kerštingas.
Įžūlūs žodžiai- jau visa bėda, kitam nepagarba, ko gero pats jų nebenori.
Galingi žodžiai... Atrinkime žodžius kai su žmogum bendraujam. Atrinkime...

Gimiau ir augau mieste, dabar esu kaimo žmogus.Ir niekaip negaliu atsikvėpuoti laukų, žolynų pagardintu oru. Rankos pačios tiesiasi į žemę, gėlę, į kaimo grožį..Tik čia pajunti gamtos pulsą ir matai kaip bręsta rudenį javai. Ir supranti, kad čia- mūsų sodžiuose- gimsta tikroji tiesa gyvenimui, meilei ir duonai. Dalinkimės ja ...        " Esam pakviesti tapti vienas kitam duona- duona pasauliui"    H.J.M. Nouwen

Dažnai atrodo, kad gyvenimas ėmė ir sustojo- daug nevilties, aštrios skriaudos, beprasmybės. Nerandi artimo peties, kurio, oi, kaip dažnai prireikia. Bet pradedi galvoti- sustok! Ar negražu matyti kaip saulė savo žarų skara baigia dieną, kaip mėnulio bliūdas danguje raitosi, kaip kregždžių šniūrai apraizgo tavo mylimos sodybos erdvę. Ir nurimk, juk turi dar sielos atgaivą savo naujoje draugėje, kuri, lyg su Dievo pagalba, šuoliais netikėtai, bet labai drąsiai keičia tavo gyvenimą. Įkvėpk gaivaus ryto oro ir ištiesus pečius eik. Eik į dieną, į gyvenimą, eik į svajonę. Eik...

Šiąnakt siautė fejerverkai- tai dangus it fakelai degė ir griaudėdamas neleido užmingti. Sunkūs lietaus sūkuriai aštriai ir skaudžiai plovė obelis, gėles, namą- lyg norėdami nuplauti mano juodas mintis, kurios įsikibo, laiko ir ... nepaleidžia. Rudenėja... ir gamtoje, ir sieloje...