tai tu paklausk
tai užsimetę žvėries kailį
tik suurgzk
o koks švelnus urzgimas
man ir vėl ir vėl skambės
prie pat ausies

mano regėjimai
nurėžia lanką
ir eina pasivaikščioti
su naktimi

sugrįžimai gruodyje...

ieškosi manęs šiandien rytos vakar
man nesvarbu tavieji vakarai
prie kito mišo ir vandens įpratusi...

pražiopsojau 5-kių metų METINES, reik skaičiuoti kas kaip ne nutoliau nuo dvejeto,–  anekaip !

esu autsaideris , bet tai nėra taip blogai gy ve ni me , -pagal a.a. Gintarą Beresnevičių...

Tos dainos aš niekada nebe išgirsiu kaip aną tamsų lapkritį leidžiantis laiptais žemyn, o daina, jos garsai kilo aukštyn ir ties kažkuria pakopa  įvyko tokia kaktomuša, širdomuša su balsu, su muzika, plaukiančia iš juodo lapkričio debesies, iš tamsos, iš prisiminimų. Tai buvo tavo balso atkartojimas, net ne aidas, o gyvas balsas čia pat, nutūpęs ant laiptų pakopos pakirto kojas.  Jis, atskambėjęs, atgulęs, išėjęs kartu su tavimi,  – vėl sugrįžo, nusileido iš debesies; gal tu jį varinėjai? Debesį? Negalėjo balsas numirti, jis yra, reikia tik užsimerkti, o čia, – net neužsimerkus, nesusikaupus atvirkščiai, –  išsiblaškiusiai ir pamiršusiai tave, smogė tavo išėjimu...daina.

aštraus katilo briauna bėgu ratu ,o jame...oooo... jame smala tuoj tuoj užvirs, kaip čia neįkritus, – toks tempimas, stūmimas, gniuždymas.

nuoširdumo pakopomis kopiu pas geriausius  į aukštį, o gal reik leistis žemyn? gal ten rūsy jie tupi, sparnus suglaudę o aš jų ieškau padangėse?

kiek supratau iš komentarų esu dvejetukininkė...