daina

Tos dainos aš niekada nebe išgirsiu kaip aną tamsų lapkritį leidžiantis laiptais žemyn, o daina, jos garsai kilo aukštyn ir ties kažkuria pakopa  įvyko tokia kaktomuša, širdomuša su balsu, su muzika, plaukiančia iš juodo lapkričio debesies, iš tamsos, iš prisiminimų. Tai buvo tavo balso atkartojimas, net ne aidas, o gyvas balsas čia pat, nutūpęs ant laiptų pakopos pakirto kojas.  Jis, atskambėjęs, atgulęs, išėjęs kartu su tavimi,  – vėl sugrįžo, nusileido iš debesies; gal tu jį varinėjai? Debesį? Negalėjo balsas numirti, jis yra, reikia tik užsimerkti, o čia, – net neužsimerkus, nesusikaupus atvirkščiai, –  išsiblaškiusiai ir pamiršusiai tave, smogė tavo išėjimu...daina.