Šaltis smelkiasi į širdį,
Raudą mano siela girdi,
Noriu meilės šilumos,
Apkabinimo mamos.

Bet senei ji iškeliavo,
O aš verkiu prie seno klevo,
Po kuriuo mes rudenį rinkdavom lapus,
Bet žinau jos nebėra, taip jau nebebus.

Mama jau mirus dešimt metų
Todėl tapau graudžiu poetu,
Kad apverkčiau šviesų josios atminimą
Ir naudočiau jos man duotą poeto palikimą.

Geležinis mėnulis ir kruvinos žvaigždės
Rėkia ir šaukia kad jau pabaiga,
Žmonės bedieviai ašaras lieja
Mąsto kas buvo sustoja staiga.
Šauksmas mergaitės toli nuskambėjo,
Ji ieško, neranda kur yra jos mama.
Kodėl taip yra? Kodėl nerandu?
Kalba toliau jinai verkdama.
Ji to dar nežino, kad brangioji jos mama
Anapilin vakar išėjo,
O verksmas mergaitės skamba taip graudžiai
AMŽIAIS NEŠIOJAMAS VĖJO...