leisk man eiti,
man čia tvanku ir trūksta oro,
paleisk mane,
tai ne mano namai, paleisk, -
sako iš vakar išpjauto žmogaus kūno
persodinta kitam širdis.

rytoj nebebus pėsčiųjų perėjų
kelių irgi nebebus,
visi judantys reiškiniai ir organizmai
bus lygiaverčiai eismo dalyviai.

stebėjau kaip rytas nubunda
pro dangų, pro debesis, medžių šakas
balkone vakar išdžiūvusi bliuskutė
kai norėjau stebėti ne rytą

tavo veidą, kai akys išvysta
tavo balsą, kai kalbam, jog rytas
kelkis
ar galiu tau kavos padaryti

gali, bet pamirštu
nes rytas ir
nes kai tu kalbi aš nieko negirdžiu
tiktai tave.