Vaikai graudžiai žaidžia, kol vėjas nuneša juos velniop iki pasaulio galo, kur pasirodo yra didžiulė geležies siena ir girdis silpna radio transliacija, bet nieks nenori nieko daryti, užtat aš, aš jau sveikas, aš gyvas, daug gyvesnis už visus šiuos vaikus, kurie dar nežino, kad gyvenimas žvėriškai sunkus ir niekada daugiau nebeatsigręšiu atgal, šiknon tuos anūkus, jie kvaili, kaip pavasario sniegas, kaip meilė, kaip miegas be sapnų, velniop, aš šaukiu ant gyvenimo, kuris tik ir laukia, kol suklupsi vienaip ar kitaip, nors kartais ir trenkia nesveika adrenalino doze, visai kaip dabar, kai drasiai einu pas Vladimirą ir visas pasaulis man po kojom, velniop, aš tuoj busiu pas Vladimira...

Auksas tvoskia į veidą; Mari An, kodėl tu vėl mane pasiėmei; kritikai šaukia savo seiles į sceną, o tu tik loši pokeri. Foldinu. Pizdon. Nedaug liko kentėt....
Prabundu tardytuve. Ir vėl apsigavo degradai. O ir mano žmona čia, tik... O TAIP! Taip jai ir reikia! Aš tai taip nedįsčiau, žinoma, man ji niekada nepatiko. Ir dar pedikiūra padarysit?... Smagu... щыпщцщхц34шщ2845893топктпфтфпоцош23892щкпощш г шгфыршышощо  ш9цгш9цущоущ0олпщывекеноое ьш0е4 е шз 0елщушщ342шщещзвпшоц3пьл 0 34е3490356278-6*45н+32ь оОГТЦ3Ш2Р4 ИЩШОЦ4ГШЩОУ902ЕКПРЛЫБУДЖАЖФЩЫЕМЖ ПЛДЮю.

Guli darbyninkas prie Kremliaus vartų, miręs, miręs, kaip ir kapitalizmas. Sako, mes turim geriausias kiaules pasaulyje. Tai tiesa. Auksas apakina paskutinį kartą. Sudie An, aš pagijau nuo vėžio. Einu pas Vladimirą...

Viešbutis prastesnis už turgaus pokalbius, o aš negaliu judėti, it ruonis bažnyčios stoge, o Vladimiras vis nepaskambina. Jaučiu jaučių ragus kojoje, vežys, vėžys, vėžys, aš gimiau rugsėjį, prie ko tas vėžys?... Anūkai nelemti piniguočiai, ant savo kupros juos nešu, velniop Paryžių, patys turim poezijos ir šiaip ne taip atsistoju ant palangės. Mano jaunystė - Kremlius, mano jaunystė - darbas, mano jaunystė - meilė ir mirtis Kremliuje, aš ruonis iš politologijos vadovėlių, aš - Kremlius. Stogai akina ir sako, kad nudurs tavo žmona. Tegu... Per pietus atneš abrikosų iš Rumunijos pasienio ir giros iš KGB rūsių, perdirbtos iš tingių sielų, ne taip stipriai norėjųsių gyvent. Laukiu...

Buvau dar nematęs Vladimiro, bet visi jau buvo išdulkinti (valdiška sunkaus darbo metafora) ir matę jį. Diena buvo darganota, vakar susirgau vėžiu, inkstu vėžiu ir pamėgau poezija, kaip bokalas mėgsta Saundą ir Itališkas operas per kavos pertraukas vėjyje. Dargonatas lietus man užpildė akis, seniai nemačiau anūkų ir juos apverkiau, kaip sena liūtė Niujorke. Kaip sena dulkių mašina paspringsta savo dulkėm, kaip ledas jaukiasi prieš ruonį, taip ir aš sedau į metro ir palikau darbą, nes nebus šiandien Vladimiro...