Ketvirtoji diena: Kremliaus kiemas

Vaikai graudžiai žaidžia, kol vėjas nuneša juos velniop iki pasaulio galo, kur pasirodo yra didžiulė geležies siena ir girdis silpna radio transliacija, bet nieks nenori nieko daryti, užtat aš, aš jau sveikas, aš gyvas, daug gyvesnis už visus šiuos vaikus, kurie dar nežino, kad gyvenimas žvėriškai sunkus ir niekada daugiau nebeatsigręšiu atgal, šiknon tuos anūkus, jie kvaili, kaip pavasario sniegas, kaip meilė, kaip miegas be sapnų, velniop, aš šaukiu ant gyvenimo, kuris tik ir laukia, kol suklupsi vienaip ar kitaip, nors kartais ir trenkia nesveika adrenalino doze, visai kaip dabar, kai drasiai einu pas Vladimirą ir visas pasaulis man po kojom, velniop, aš tuoj busiu pas Vladimira...