taip ir gyvenu akimirkom:vieną žudaus,kitą šypsaus, rėkiu arba tyliu..o dar nueinu į parduotuvę ir nusiperku apelsinų arba naujus džinsus.... žmonės neišlaisvina iš vienišumo. ..nebent kartais...jei užkliūvi už dainuojančio akmens. būtent ,nes tie kurie išlaisvina iš vienatvės pasitaiko taip pat retai kaip ir dainuojantys akmenys...

gyvenu paprastai...Kas rytą nubundu , n kartų mirkteliu, valgau pusryčius ir vėl eilinį kartą įsilieju į rutiną..kartais noriu ištrūkt iš jos..
vandens paviršiuje sužybsi saulės spinduliai,tūkstantąjį kartą sugalvoju tą patį norą(kuris niekada neišsipildo)su viltimi, kad šįkart bangos nuneš jį svajonių fėjai,kuri,tikiu, gyvena kitame vandenyno krante...siela lakioja pievomis,kai iš tiesų esu kelyje  į darbą.. Ramybės neduoda tik vienas klausimas:kur tu?

šiandien šypsaus :-)

seniau verkdavau kai budavo liudna,o dabar - kai pykstu...et, asaros,pyktis- kazkas negerai..

vakar buvau V.Mačernio poezijos skaityme"Dūžtančių formų pasaulis".

"mokinkimės gyventi nors ir dūžtančiose formose.mes patys esam šviesa,mes patys esam saulė,todėl neaimanuokime,jei aplinkui tamsu,nes nemokam sau kelio nušviesti.Kiekvienas nešam sielą,lyg žibintą."
V.Mačernis