Niekada gyvenime neįsimylėkit iki beprotybės, nes tai plėšo į gabalus, visur skauda, gyvam lupa oda.Ir nėra jokios paguodos, jokio laiko, jokio vaisto.

meilė nugali viską

Aš turiu Svajonę.

Radau ją ant purvino miesto sniego.Antikvarinėj žibintų šviesoj kaip pamesta brangenybė spindėjo didžiausias mano troškimas.
(nes tik pamestos brangenybės spindi.Kol jos čia, su mumis, atrodo kaip pigūs pop niekučiai iš prekybos centro)

Mačiau kaip artėja buldogiško snukio kiemsargis.Pasipuošęs fyfiškų spalvų darbine uniforma ir užsiželdinęs Hitlerio ūsiukus.Skaisčiai spindėjo ir žaižaravo riebaluota plikė su keliais riebaluotais plaukais bei riebus riebaluotas sprandas.Ant nosies kabojo keletas nutįsusių varveklių ir aš bandžiau negalvoti, kokie skysčiai į tuos varveklius turėjo sustingti.Su nerimu stebėjau stringantį jo lingavimą pamestos Svajonės link ir bandžiau prikelti savyje davatkos dvasią.
(galbūt maldomis prisišauksiu Dievą, ir jis atsiųs Cock Security mano Svajonei išgelbėti)

Bet kiemsargis,visą gyvenimą rūstavęs ant pasaulio ir netgi ant savo šluotos (bet juk ir šluota yra pasaulio dalis, taip?), turėjo galybę bjaurių pykčio raukšlių.Jos dabar karojo ant ir taip aklų jo akučių.Jis nepastebėjo mano Svajonės.Pastebėjo tik mane.Tiksliau visa, kas manyje yra blogiausia.
(jei būtų gebėjęs matyti gėrį, būtų pastebėjęs ir vienišą Svajonę)


Aš spaudžiu ją savo delnuose, kad negalėtų ištrūkti.Šildau savo kvėpavimu, gaivinu ašaromis ir džiuginu juoku.O Svajonė man vis primena, kad priklauso kažkam kitam.Kad aš ją tik atsitiktinai radau.
Bet man per daug patinka svajoti, kad jos išsižadėčiau.
Ir per daug brangus man šis troškimas, kad prarasčiau jį, paversdama realybe.

Logiška makaulė, meniška širdelė ;)

[Prologas]

Kiekvienas pasiema tiek informacijos kiek jam reikia.

Tebūnie šviesa!

Kiekvienas padeda šitai revoliucijai, kiek jis veikė,

Tebūnie taika!

Kiekvienas įveikia tiek evoliucijos, kiek jis vertas.

Tebūnie šviesa!

Kiekvienas įveikia tiek kalnų, kiek jis siekė.

Tebūnie drąsa!

[ŽODIS]

Kiekvienas gavo drasos
Kiek jis prašė,
Kiekvienas gavo jėgos
Nes jį nešė.

Kiekvienas davė širdies
Kiek turėjo.
Nedaug jų padarė tiek
Kiek galėjo.

---

Ne visi norėjo matyt
Kiek galėjo.
Ir gyvenimai jųjų aklų
Greit praėjo.

Tik vieną galiu pasakyt:
Aš stovėjau,
Stovėsiu rytoj ir poryt
Net per vėją.

Stovėsiu aš ir su tais
Kas galėjo
Stovėti viens prieš visus
Net ir vėją.

Vienybę pagimdė stiprybė,
Ir linkėjo,
Kad nugyventų gyvenimą taip,
Kaip norėjo.

[Kulminacija]

Ir stovėjo stiprieji aukštai,
Ir žiūrėjo,
Ir su baime sakytų balsų
Negirdėjo.

Bet girdėjo jie vieni kitus,
Bei gailėjo,
Pasaulių kuriuos tiek kitų
Taip mylėjo.

[Epilogas]

Tie, kuriems pakeliui
Bei galėjo
Stovėti už viziją savo
Per vėją,

Mes dar tikrai susitiksim,
Nebijokit,
Ir taurelę karčiosios išmauksim,
Žinokit.


P.S. Nedelskite, jūsų prašau -
Ne, nereikia,
Išgirskite, ką aš sakau -
Jums to reikia.

Niekas nėra svarbiau už nieką kitą.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

šiandien išgirdau, jog " ne visi muzikantai tiki Dievu, bet visi tiki Bachu"

aš myliu myliu myliu

viena vyrą

ir visus išmoktus žvaigždynus

Kai kurios neva sentimentalios ir neva reikšmingos smulkmenos - žiū -beprogresuodamos debilizmą pasiekia.
Pasikontroliuokit... kai kurie tie, kuriuos turiu omeny. Juk juoksis visoks protingas žmogus.