Aš turiu Svajonę.

Radau ją ant purvino miesto sniego.Antikvarinėj žibintų šviesoj kaip pamesta brangenybė spindėjo didžiausias mano troškimas.
(nes tik pamestos brangenybės spindi.Kol jos čia, su mumis, atrodo kaip pigūs pop niekučiai iš prekybos centro)

Mačiau kaip artėja buldogiško snukio kiemsargis.Pasipuošęs fyfiškų spalvų darbine uniforma ir užsiželdinęs Hitlerio ūsiukus.Skaisčiai spindėjo ir žaižaravo riebaluota plikė su keliais riebaluotais plaukais bei riebus riebaluotas sprandas.Ant nosies kabojo keletas nutįsusių varveklių ir aš bandžiau negalvoti, kokie skysčiai į tuos varveklius turėjo sustingti.Su nerimu stebėjau stringantį jo lingavimą pamestos Svajonės link ir bandžiau prikelti savyje davatkos dvasią.
(galbūt maldomis prisišauksiu Dievą, ir jis atsiųs Cock Security mano Svajonei išgelbėti)

Bet kiemsargis,visą gyvenimą rūstavęs ant pasaulio ir netgi ant savo šluotos (bet juk ir šluota yra pasaulio dalis, taip?), turėjo galybę bjaurių pykčio raukšlių.Jos dabar karojo ant ir taip aklų jo akučių.Jis nepastebėjo mano Svajonės.Pastebėjo tik mane.Tiksliau visa, kas manyje yra blogiausia.
(jei būtų gebėjęs matyti gėrį, būtų pastebėjęs ir vienišą Svajonę)


Aš spaudžiu ją savo delnuose, kad negalėtų ištrūkti.Šildau savo kvėpavimu, gaivinu ašaromis ir džiuginu juoku.O Svajonė man vis primena, kad priklauso kažkam kitam.Kad aš ją tik atsitiktinai radau.
Bet man per daug patinka svajoti, kad jos išsižadėčiau.
Ir per daug brangus man šis troškimas, kad prarasčiau jį, paversdama realybe.