Ačiū, bičiuliai, už bučkius :) ir tortus.
Gimtadienis buvo nuostabus: pradedant girtos kotrynos skambučiu, po to vaivos or(al)iu palaiminimu - zėbo! :) -kuoktelėjusia teta, darbu, tortu, vynu, bičiuliais :), aviabilietų kasom, salero, Ezopu-Lino_Karalio :) motoroleriu mn kieme, gražiom jo kelnėm, žurnalviršeliškais raumenais :), Čili kaimu :), išprotėjusiais prancūzais, sms'ais, mano linkėjimais Eglei, fabijoniškių langais į Impulse'ą.
Taip ATžymėjau savo 22-ą jubiliejų. Grynai kaip 6toj klasėj, tik miegot vėliau nuėjau.

Svajoju buti alpiniste be papildomo deguonies; iki 22 dienos turiu surasti photographer nespalvotiems aktams vienai damai is Joyce'o miesto.
O is tikruju tai svarbiausia gyvenime yra grosis ir geris. Tegyvuoja draugyste ir taika pasaulyje. As tai, pavyzdziui, gaudausi politikoj.

Oh my broken lamb
I worry when you cry
Baby's gonna fetch ya
Horses in the sky

Though dead hands ring the garden
And these are violent times
And violence brings more violence
And liars bring more lies

Though we was born defeated
Worried, tired and scared
And monsters build mean robots
Launching rockets into the air

And the wealth of our nations
Fed on angel blood
And our cities shot with moneyed schemes
Built on twigs and mud

And our schools look like prisons
And our prisons look like malls
And downtown's just a sick parade
Where no-one cares at all

And our hero's all died crazy
Broken, poor or shot
Let's celebrate their tragedy
And sanctify the loss

And manifest the daydream
Like those who fell before
And glorify our small attempts
And hate ourselves no more

Blow words between these sucker's teeth
And bind these panicked hands
Lose your heart like a clumsy bell
Please be well

And all i true love
Is the light
In my sister's darling eyes

kaip papūgos

Išskiepijau durų venas. Slaptai tai dariau visada. nusėdėjau šeštadienš ant minkštaguolio, o jausmas kad esu kur DUBlino kempinge, kur autochtonai buriasi į daiktą eitų baran vakarotų. Jų bajerius įsivaizduoju, net girdžiu: "o kaip bus lietuviškai "pussy", o kaip ukrainietiškai "fuck", o kaip "suck", "sucker". "Čulpimas" sakau - ir ištariu garsiai, iš tikrųjų, nors tas kempingas ir Dublinas - tik fantazijos ekskursinė kelionė į Šiluvą. Aš dirbu. Irgi pakartoju, repetuoju: "ne, negaliu, man darbas, nu, nebent po darbo". Ką aš darau su savo valandomis? Kai buvau New Yorke, European cafe pusryčiauti, meksikietis virėjas, paduodamas man salotas šiepėsi ir sakė "here you are, Susia". "I know what "susia" means in spanish, dog".
ką aš rašau? kas čia vyksta? pasidėjusi rašykus, straipsnį, alkoną, grotuvą, Skype'ą ant kelių.
kvarksi Antis.
aš tik dalyvauju intelektualiniuose kolegialiniuose disputuose, kurie mane juokina ir marina. Sužlugdėte būsimą geniją. Nukritusi nuo arklio, ant jo daugiau nelipsiu.
O atleisk, mano namų svetaine ilgą laiką negyventa, kad tave teršiu. bet norėčiau, kad tavęs visai nebutų.
Liko septynios dienos iki mano dviračio!
Recluse Recluse. Prancūziškai - atsiskyrusi ir uždara.
su meile - Vivienne :*

.

pagaliau be rankovių

Ta pareiga yra nelaba, kuri sutampa su protingų būtybių polinkiais. O ta, kuri nesutampa su polinkiais arba - dar geriau - jiems prieštarauja, yra dorovinga ir morali, nes tatai atspindi gryną gerą valią, kas atitinka protingos būtybės prigimtį, nes jeigu gamta nebūtų žmogui davusi proto, jis savo instinktais būtų pasiekęs tokių pačių gerų rezultatų per trumpesnį laiką, nei dabar, kai jau turi proto ir stengiasi tai atlikti, vadovaudamasis pareigos, taip dažnai sutampančios su polinkiu (ir tai jau tampa ne pareiga!), jausmu; kitaip sakant, polinkis yra orientuotas į sau naudos gavimą (kas gali būti ir malonumų tenkinimas), tad jame nėra geros valios pastangos kaip tokios, todėl išvien su tokiu polinkiu einanti pareiga netenka Geros Valios maksimos turinio.
Shit kaip.
Keli būdai paminėti įpusėjusių metų (man Naujieji prasideda rugsėjo 1 d, o baigiasi - it depends - maždaug birželio vidury; likęs vasaros laikas yra ne laikas, yra ne metai, yra ne yra, vadinasi, nėra, vedinasi, Nebūtis, vadinasi, Transcendencija, vadinasi, Euforija, Ekstazė, Nirvana, Metallica, Roling Stones, vadinasi, Sting'as ir dar brandesni geluoniai, apie kuriuos neverta kalbėti, nes ką kalbėti apie tai, ko nėra?) sukaktį. Šiemet kaip niekad: iš likusio mano pusmečio ir ateisimos nebūties (kuri ateiti, iš principo, negali, nes esti nebūtis, o tai reiškia, kad nėra, kam eiti) tikiuosi labai daug. Jau anksčiau buvau užsiminusi apie šiokią tokią trečio kalibro "depresiją". Tatai pasireiškia kontempliatyviu iškabų skaitymu, atidžiu tv programų tyrinėjimu, atsakingu radio bangų gaudymu, neretai pasitaikančia triple melancholija, Cholinos plaukų spalvos adoravimu dvasinėse dimensijose.
Shit kaip.
Tikiuosi visa tai pagaliau baigsis ir prasidės Nauja Era - progresyvi ir duodanti p(i)eno garo.
Shit kaip.
Kai visi švenčia savo naujakus, imu nerimauti dėl laiko pagreičio: dar pusmetis - ir vėl Nauji metai, tie, maniškieji. Per maną ir šventes nėra kada net gyventi normAAliai, arba - jei gyvenimą pasiliktumėm ateičiai - tai bent užsiimti nuolatiniu visuotinės kokybės tobulinimu ar bent vadyba. Visą laiką vystau mintį, kad va, jau tuoj ateis tas gyvenimas, ir tada tai pagyvensiu. Iš viso esu apturėjusi kelis tokius momentus, kada suvokiau, kad JAU, tipo, gyvenu. jau jau jau (Jėga Akvilę Užvaldė).
Shit kaip.
Šįvakar įtariu nedirbs skai(s)tyklos, todėl turbūt teks susirinkti į daiktą ir išdriogsti vienur kitur pamyžt po egle, kad ir kur tai būtų, idant siela aplenktų Limbą, kurį lapkričio mėnesio Vatikano Seimo posėdis paskelbė negaliojančiu, t.y. nesančiu ir niekada nebuvusiu (nors senaties terminas pasmerktųjų sielų neveikia).
Dėl ateities dar neapsispręsta.
Shit kaip.