is sianaktinio sapno

Ta pareiga yra nelaba, kuri sutampa su protingų būtybių polinkiais. O ta, kuri nesutampa su polinkiais arba - dar geriau - jiems prieštarauja, yra dorovinga ir morali, nes tatai atspindi gryną gerą valią, kas atitinka protingos būtybės prigimtį, nes jeigu gamta nebūtų žmogui davusi proto, jis savo instinktais būtų pasiekęs tokių pačių gerų rezultatų per trumpesnį laiką, nei dabar, kai jau turi proto ir stengiasi tai atlikti, vadovaudamasis pareigos, taip dažnai sutampančios su polinkiu (ir tai jau tampa ne pareiga!), jausmu; kitaip sakant, polinkis yra orientuotas į sau naudos gavimą (kas gali būti ir malonumų tenkinimas), tad jame nėra geros valios pastangos kaip tokios, todėl išvien su tokiu polinkiu einanti pareiga netenka Geros Valios maksimos turinio.
Shit kaip.
Keli būdai paminėti įpusėjusių metų (man Naujieji prasideda rugsėjo 1 d, o baigiasi - it depends - maždaug birželio vidury; likęs vasaros laikas yra ne laikas, yra ne metai, yra ne yra, vadinasi, nėra, vedinasi, Nebūtis, vadinasi, Transcendencija, vadinasi, Euforija, Ekstazė, Nirvana, Metallica, Roling Stones, vadinasi, Sting'as ir dar brandesni geluoniai, apie kuriuos neverta kalbėti, nes ką kalbėti apie tai, ko nėra?) sukaktį. Šiemet kaip niekad: iš likusio mano pusmečio ir ateisimos nebūties (kuri ateiti, iš principo, negali, nes esti nebūtis, o tai reiškia, kad nėra, kam eiti) tikiuosi labai daug. Jau anksčiau buvau užsiminusi apie šiokią tokią trečio kalibro "depresiją". Tatai pasireiškia kontempliatyviu iškabų skaitymu, atidžiu tv programų tyrinėjimu, atsakingu radio bangų gaudymu, neretai pasitaikančia triple melancholija, Cholinos plaukų spalvos adoravimu dvasinėse dimensijose.
Shit kaip.
Tikiuosi visa tai pagaliau baigsis ir prasidės Nauja Era - progresyvi ir duodanti p(i)eno garo.
Shit kaip.
Kai visi švenčia savo naujakus, imu nerimauti dėl laiko pagreičio: dar pusmetis - ir vėl Nauji metai, tie, maniškieji. Per maną ir šventes nėra kada net gyventi normAAliai, arba - jei gyvenimą pasiliktumėm ateičiai - tai bent užsiimti nuolatiniu visuotinės kokybės tobulinimu ar bent vadyba. Visą laiką vystau mintį, kad va, jau tuoj ateis tas gyvenimas, ir tada tai pagyvensiu. Iš viso esu apturėjusi kelis tokius momentus, kada suvokiau, kad JAU, tipo, gyvenu. jau jau jau (Jėga Akvilę Užvaldė).
Shit kaip.
Šįvakar įtariu nedirbs skai(s)tyklos, todėl turbūt teks susirinkti į daiktą ir išdriogsti vienur kitur pamyžt po egle, kad ir kur tai būtų, idant siela aplenktų Limbą, kurį lapkričio mėnesio Vatikano Seimo posėdis paskelbė negaliojančiu, t.y. nesančiu ir niekada nebuvusiu (nors senaties terminas pasmerktųjų sielų neveikia).
Dėl ateities dar neapsispręsta.
Shit kaip.