"kuo didesnis skausmas - tuo geriau, nes aš stipresnė"

susirgau tyla...
o yra kas šneka...
noriu būt taikoj,
kad nesvaičiot paikai...

kirba man širdutėj,
šeima iš trijų...
bet girdi, aš klausiu...
blondinių kai kurių...

istorija kartojasi -
"gimiau ne laiku"...
bet gi, mielas drauge,
man yra klaiku...

skaudina kiek gali...
aš likau ne valioj...
kokį blonde kelią???
palik ramiai vaikelį...

bėki vaikiuke,
tarp angeliukų...
ten mano mintys,
dabar užtruko...

kaip bijojau,
vaikiukas, kad gerai gimtų...
ak tyliu, nuvyliau...
ašara krito tyliai...

Tėti,
nuvylei...
nereikėjo taip daryti,
kada ašaros krito...

noriu dukrytei...
tik gera daryti...
kaip seniai jau buvo,
toks rytas...

noriu lūputes
dažyti...
ašara dėl visko
krito...

angeliukas
mano dukrytė...
bet kurgi bėga
rytas...

ilgai klajojau nakty?
kurgi tu eini? ką gi tu girdi?
ar teisi? ar tiki manimi?
tik nesakyk, kad eini naktimi...

žiūriu geltonomis akimis
ir mano akys tampa žvaigdždėmis...
kurgi tu eini?
ne jau gi esi visa naktimi?

Rožės irgi žydi geltonai?

mano maži pirščiukai
kažkur toli užtruko...
mano pirščiukai -
į tarpdurį brukasi...

noriu laimės
o skausmas toks didelis...
kaip savaime,
"buratino" butelis...

noriu kaspino,
dviejoms kasytėms...
noriu mamą gerą
kasdieną matyti...

ak gėriu alsuoju
bet nežinau ar sulauksiu rytojaus...
noriu vėluoju.
kylu į dangų, skrajoju...

kada tarp gėrio ir blogio esu
noriu būti angeliuku...
noriu nebūti vilku,
nebūkim viens kitam vilku...
ir nebėkim ten kur baugu...

ak kol kovosiu aš su savimi
tol mano draugas gyvens naktimi...
noriu vadinti mylimą angeliuku - - -
bet tu tik nori būti meškiuku...

2004, pavasaris, kelmė

noriu saldainį
atgal nusiųsti...
nenoriu draugo -
tokio veliušo...

ak nežinau,
o klausti bijau...
kuo tu nori būt?
kuo  būsi man?

aš matau iš jo akių.
kad jam kaip ir man
sunku... verkiu.
ir verki tu...

1988, kelmė

noriu gėlių
negi mes abi jau mirėm...
kad niekas kavos nesiūlo,
kad toli gėlės...

turėsim prostitutę,
sako mama...
ir jai kaip svaigsta
sukasi galva...

o kas sugalvotų
geresnę priežastį...
negu vienam žmogui
šitiek pagiežos...

ak, mama,
kam gi tie melai...
sakyk - nemyliu -
atvirai...

2004, ruduo, kelmė