prisimenu, turėjau dvi drauges... o paskui išėjau į mokyklą ir draugės buvo 6... iš viso buvome septynios mergaitės klasėje... dar tais laikais ir lenta buvo ruda, ir baltos kreidos buvo mažiau... eidavau gi tuo šaltu rugsėju po kojinikėmis ir uniforma, šalta buvo, bet gaivu... prisimenu kartą užkliuvau ir išpyliau pieštukus, draugui iš gretimo suolo... lenkiausi gi, gi aš buvau kalta tai norėjau surinkti, bet jis supyko... ir nuo to laiko mokykloje paliko labai skaudu. prisimenu kaip piešiau pirmąjį piešinį... prisimenu pirmąją rugsėjo pirmąją... ji buvo tokia skaudi atsisveikinau su savimi vaikyste... ak kaip liūdedavau vaikystėje vienatvėje... nei nieko... tik plytas dėliojau, ir gramdžiau nagiuku medines grindis...

neišėjo man į sveikatą, jo rūpestis. gal todėl kad jis nėra mano mylimasis... gal todėl kad tik apkrėtė savo liūdesiu ir paliko... ar tu kažkada klausei, kodėl vos prisilietęs prie manęs jis paliko? sakyčiau aš nuodinga? gal? gal nudilgino skausmas...? gal? tyloje mąstau viena... tai buvo taip seniai... norėjo prisirišti prie savęs, gal todėl vedė iš proto... o gal pats ėjo iš proto ir norėjo manęs drauge... mama jį taip myli, dengia savimi jo daromas man nuodėmes... norėjo papirkti šeimą savo švelnumu... geras žmogus linki sveikatos ir dėl to meldžiasi... o jis tik prisirišo su vaistais, ir neleidžia sveikti... apsikrėčiau jo depresija... ja ir sergu... ir dar gal tuo nesveiku robotukišku tobulumu... sakyčiau paprasčiausiai likau upe su žmogaus kūnu...

- labas, aš šaltinis... labas - aš krabas.

norėčiau pasiguosti, bet nėra kam... nėra to kas išklausytų. stengsiuosi būti gera, supratinga, stengsiuosi nerašyti nereikalingų beletristikų... juk kartais ir atskiras žodis toks svarbus... ar kažkada galėsiu jaustis pilnaverte visuomenės nare... ar kažkada bus sužinota "kas iš tikro yra brangu"? nežinau ar beverta rašyti... bet tiek daug trūksta žodžių ir sakinių, lietuvių kalboje... tiek trūksta išsimokslinimo, pilkame lietuviškame danguje... gal tiesiog į pensionatą? gal tiek? negi dar turiu iš ko kovoti? Mama, ar tu skaitysi tai? o gal tau rūpi tik pečius ir kuprinė...(?)

taip noriu išlėkt prasiblaškyti... taip noriu ištrūkt iš uždaro rato, tavo glėbio, savo minčių pasaulio... tik tu pajėgi mano mintis uždaryti, nuo pasaulio blogio ir neteisybių...tyloje sėdžiu, rašau, mąstau: reikia gi eiti pirkt redbulio. nes tu atvažiuosi... bet taip noris net nuo tavęs pabėgti - o tai negerai... nes noriu būti dorų minčių,...noriu būti dorų eilių kūrėja... oi kaip siaučia kraujas manyje, kaip tiesiog sproginėju... tas pavasario ilgesys, ir adrenalino troškimas... atrodo, jeigu pabėgčiau nuo tavęs, būtų viskas gerai... bet gerai būtų jeigu dailininkai to nepieštų... bet jie vistiek pieš... o aš jaučiu spaudimą ir ilgesį - pavasario - kitokių minčių... eisiu gal kada apsipirkinėti, jeigu tada turėsiu už ką.

tavo rankos
virvę pjauna
voverytė
riešutauna
musių gaujos

tyloje verkiu
... ir vėl iš naujo
verda pykčiu
mano kraujas
tave reikia bausti

noriu būti
tik gera
angelų neieškau
aš esu rausva mėsa
maunama ant iešmo

nugesini tu
iniciatyvą
net nežinau
ar dar begyva
žydra akių spalva

suskaičiuokime vasarą suknelėmis
suskaičiuokime vasarą vyšniomis

du kart du vaikiukai, pagrandukai

daug drugeliukų
širdutė padūko
ir boružėlė iš namų
širdutėje ištrūko

dujos ir dainuoti

degti ir dangtis