taip liūdna dar niekad nebuvo...

jei širdis tai nuoga mergaitė
o aplink ją paniurusių sodininkų žmonos
tuomet mano širdis ištrūksta ir bėga pas tėvą
kurs traukia tinklus tamsiosios popietės

jei širdis tai namas tas kur vandens nuėjo
tuomet mano širdy vis dar paskutinė vakarienė

jei širdis tai žingsniai našlės staigiosios
kur ką tik atsisveikino su vestuvių muzikais
tuomet mano širdis tyli moterų puota

spėju tave šokančią tyliai nedarniai
kaip tamsoje šoka branduolys didžiojo riešuto
spėju kaip tavyje širdis mano dega

nes dega ji taip kaip dega mūsų lizdai naktiniai
kaip dega raudonas kalėdaitis kurį žmonos dalijas
toli horizonte

kas būtų jei džiaugtumėmės lietumi?

mano batai buvo du

vienas dingo nerandu

bet radau aš automatą

visas kaimas ieško bato


p.S.ne mano

visai as nenoriu sventes svest

oi

aš mirsiu rudenį bus pusė keturių
dar neišaušus ramų spalio rytą
kažkas sustos prie lango uždaryto
mėnulis? karieta? – – – neįžiūriu
matau tiktai kad rudenį kad tykiai
ir kad aš perskaičiau tai savo knygoj
artėjant aušrai pusę keturių






Kajokas, Donaldas. Karvedys pavargo nugalėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

švininiai lyg burės pripildytos pilko lietaus    ir skaidrūs lyg metai kurių dar praeiti      nespėta    jie plaukia link tikslo ar šiaip kažin ko      neartaus    kas niekad netilpo į kryptį ir laiką ir      vietą      kaip oro kasyklos kur kasame savo        sapnus      jie nyra į jūrą anapus tykių      horizontų    ir vėjas juos lydi paniręs į kirų sparnus    ir vandens jų atspindžius neša ton pusėn      kurion tu      nėsyk nekeliavęs (...)

gyvenimas eina ne į priekį,o į užpakalį

Rytoj kontrolinis,viską išmokau,bet nieko neatsimenu.