kartais norisi pastovėti aukštynkojomis :D

iš esmės mes nuo valkatų niekuo nesiskiriam,mūsų vidus lygiai toks pats kaip tie šiukšlynai po kuriuos knisasi elgetos.

kai liepto nebus
pereisiu
upę

















*s.pARULSKIS

dienų naktų grandinės veržia
laikas klausos mūsų dantų griežimo
kai nusibosta deda tašką
karstadirbiai uždirba degtinei

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

keistas tas pasaulis turbūt

Tik kurčias žmogus žino ką reiškia tyra tyla

vakar,kai buvau tuolete atėjo tokia mintis :

mus prisuka kaip laikrodžius ir einam tolyn...ir man tai asocijavosi su sisiojimu;D

MARTAI

atšilo kvepia oras pažaliavo šviesa akyse
šiluma prasimušė pro storas namo sienas
vėjas žydras švelnus plunksniniuose debesyse
mano veidą išmušė rudos strazdanų dėmės

gal net ir strazdas pragydo bet gal tai ne jis
vien strazdo strazdanų rudaspalvė fantazija
ar pro medžio šakas prasibrovęs rudas voverys
iš akies pasiuvau žalią sijoną eina peklon per mažas

man nusibodo būti čia netgi visada turėt pinigų
kada prisiruošim keliauti į didelę aziją
kas būtų jei grįžčiau be visko ką turiu
į savo šalį bet visa tai dar viena maža fantazija

bijau: tai pripratimas prie tam tikrų standartų
turėčiau juk vėl prisitaikyt prie senų pinigų ir svajonių
nors kartais aš tau baisiai pavydžiu marta
kasdienių laikraščių veidų net motinos

nusibodo medžiaginė mano gyvenimo kokybė
kasdieninė ne duona o vynas
ir vynas nes vis greičiau nusibosta tie patys rūbai Tipo
keičiasi kasdien beveik mano skonis kas-die-ninis

                                               Jei tik sugebėčiau tą seną  artumą
                                              Paslinkt užmarštin tai nuvytusių vyšnių sodai
                                              Lengvais dailininko pirštais paliesti išspjautų užstrigusius
                                              Kauliukus iš mamos elegantiškai supintų plaukų

                                               Jei tik sugebėčiau tą seną artumą paslinkt užmarštin
                                              Tą  kuris tuomet alsavo sniego upėmis širdy

                                              Jei tik sugebėčiau tą seną artumą paslinkt užmarštin
                                              Tai belapis medis rudenį pražystų ir šiurentų į seniai pri-
                                              Dususias ( raudonlūpių merginų krūtis ) kur vaikai

                                               Ūžė neprisirpę mamos meilės daug
                                             Lėčiau nei tada kai pavogę iš sodų ragaudavo
                                             Vyšnias tas  kurios taip saldžiai kvepėjo

                                             Perniek vaikystė praėjo nuvytusių
                                             Vyšnių soduos paspringus kauliukais dar
                                             Skauda ir dabar