Būnu čia retai, bet kartais būnu. Retai, turbūt, dėl to, kad kaip ir visur čia dauguma yra didelė, o mažuma maža, o geriau būti mažam didume, o ne dideliam mažume. Būdamas čia turbūt pajaučiu besąs vienišas minty, nes net manęs čia nėra. O be manęs nėra ir minties many. Čia maža kūrybos, o daug vaidų. Daug ypatingų, o maža paprastų.

Nesu poetas, nenešioju beretės. Bet akinius turiu. Gražius, ne iš močiutės skolintus.

Ir filologijos nestudijuoju aš VU, nes ten su panom tas pat kas paukštyne, prasti reikalai, o bičų nėra, o tie, kurie kažkuria prasme yra, yra jau subobėję. Arba, jei nesubobėję, tai Biliūną mėgsta. Kliudyti jo, matyt.

Bet kartais ateinu, nes aš slapčia nudistas - mėgstu išsirengt nuogai. Ir mėgstu taip pat aš kai žiūri.

Bet neieškau čia meilės, gličių širdies kančių, gilių išgyvenimų ar ašarų karčių: Niekas taip jau nebeverks, kaip šaltakraujis žaliasis krokodilas.