Čiaudo debesėliai dėl alergijos saulės spinduliams...

Auksinės mintys nugrimzdusios į nežinią...

Pabaigos pradžia...

Tavo mylimoji yra ragana.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi-
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolat ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori grąžinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skuzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal kau kokį šeštą
kartą.

Daiva Čepauskaitė

Užkeikta diena...

Nusibrozdinti smakrą, iškritus iš balkono- neskauda, o mylėti- skauda.

Ir krentu į begalinę tuštumą kaip švininis kirvis,
Ir išlipt nebegaliu iš juodos smalos,

Gal ir likti ten, kur viskas juoda ir smirdi,
Nes gyvenimas vistiek kunkuliuoja mirtimi...

Diena išdegina naktį.
Išdegina mano sielos kraštus.

Naktyje aš skylu į saulės kibirkštis
Ir sudegu ryškia šveisa,
Mano kaulams virstant dulkėmis.

Naktis pjausto mano alsavimą,
Praryja žadą
Ir viską apverčia aukštyn...

Naktį aš matau realybę to,
Ką slepia dienos šviesa.

Akys užmerktos,
Balti dantys iššiepti...

Per miegus vaikštau, kalbu
Ir pėdos žymi laiką...

Lengvas lyg pienės pūkas
Krito ant žemės ūkas...

Jis slėgė mano pečius,
Laiko sukeltus vargus...

Parklupus ant keliu verkiau,
Sudužusias šukes rinkau...

Sudirgę pirštai, širdis,
Laukė skausminga mirtis...

Sunkus, švininis pjūklas
Krito ant žemės ūkas...