Freedom  at last...  world  hold ON.  hehheh

Stiprus, protingas, vyriškas ir laisvas. Tiksliau su laisvės iliuzija, civilizuotas, atitolęs nuo tikrojo vyriško prado... miestietis.

Erotas, vaikai, yra Dievas,jaunas gražus ir mokas skraidyti. Dėl to jam patinka jaunatvė, jis ieško grožio ir suteikia sparnus. Jis toks galingas, koks nėra galingas nė Dzeusas. Jis valdo pasaulį, valdo žvaigždynus, valdo į save panašius Dievus: tokios valdžios jūs neturite savo ožkoms ir avims. Visos gėles Eroto sukurtos. Šie medeliai jo kūriniai. Jo dėka upės teka ir vėjai pučia. Mačiau meilės kankinamą jautį, kuris baubė lyg gylio geliamas. Mačiau ožį pamilusį ožka,- visur jis ją sekiojo. Ir aš pats juk buvau jaunas ir mylėjau Amarilidę: ir valgį užmiršdavau, ir gėrimą apleisdavau, ir miego nebenorėdavau. Sielą man skaudėjo, širdis spurdėjo, o kūnas šalo: šaukdavau lyg mušamas, tylėdavau lyg mirdamas ir į upę šokdavau lyg deginamas. Šaukdavausi Pano pagalbos, nes ir jis mylėjo Pitija, garbindavau Echo, nes ji po manęs Amarilidės vardą kartodavo. Dūdeles laužydavau, nes jos priviliodavo karves, o Amarilidės man neatvesdavo. Iš tikro nuo meilės nėra vaisto, nei geriamo, nei valgomo, nei dainomis išdainuojamo. Čia tik vienas vaistas gelbsti - apsikabinus pasibučiuoti ir nuogais kūnas susiglaudus, pagulėti.

Pirmasis žingnis link tikrosios laisvės, tai kontrolės iliuzijos  netekimas.
Maziau kontrolės (iliuzijos) - daugiau laisvės.. :)))

Greit užaugau, daug mąsčiau, pamilau, įskaudintas buvau, mąsčiau, senti pradėjau vis greičiau, mąsčiau, kažkieno gyvenimą gyvenau...  numiriau, O dabar gimiau, viskas iš naujo tik kitaip. nebemąstau. gyvenu.

Harvardo vyrukai masto, kaip susikurti norima darba, o ne kaip ji rasti.

Manoma, kad žmonės bijo pasenti, bet ar kaip tik kiekvieną sekundę
to siekia??
Valgo skubėdami, dirba skubėdami,
idomiausia tai, net sugeba sedėti skubėdami...

Numirs -neskubės, tikėkimes....

Ėjo vaikinas, rudeniška didmiesčio gatve,
Svetimas sau, svetimas kitiems.
Ir niekas padėti jam negalėjo.

Satyras, mergišius kaip kiti pavadintų. Negali jo nė viena supančioti ištikimybės pančiais. Nesupranta ir niršta jos, gyvuliu vadina. Bet Satyras negali kitaip, myli jis ne vieną moterį, myli jis pasaulį, kiekvieną medį ar gėlę, myli jis kiekvieną šypseną, kiekvieną žvilgsnį, kiek- vieną rytą. Tai kaip jis gali mylėti tik vieną moterį ?!! Ar gali vaikas žaisti su vienu vieninteliu žaislu ? Jei jis paims ir dar vieną, juk nemanysi, kad pirmojo jis jau nebemyli, ar myli mažiau –
jis myli visus!! Kiekvieną skirtingai, tačiau ir vienodai, kiekvienam visą širdį atiduodamas. Juk būtų nusikaltimas priversti Da Vinčį mylėti ir būti ištikimam tik vieną savo kūrinį, nebekurti kitų. Taip ir Satyras, myli ne vieną, kiekvieną kartu savaip ir skirtingai, kartu vienodai ir širdį išliedamas. Negali mylėti tik vienos moters, juk tai irgi būtų nusikaltimas.

Nekenčiu užuolaidų,

kurios slepia pasaulį.

Nekenčiu stiklo, kuris jį nužudo.

Pro stiklą pasaulis netenka savo

auros, energijos, gyvybės!!


Išdaužk langą.