kol tu penktadieni ir sestadieni smc akis ganei, as druskinikuose iki vakar parko viloj apmokymus apturejau "kaip tapti ne lochu per tris dienas?"
PR as RSV - kaip tik nori, mano ateitis;)

rytais salta buna pabundi per anksti, nors biblioteka tik nuo devyniu dirba, ir troleibusai, pripildyti vakarykstes nakties ivykiu ir emociju, vaziuoja retesniu grafiku.
sestadienis.
    persikini jogurta valgau, vietoj katino nelegalus sildytuvas glaustosi.
neitiketina,
as tikrai vakar ir dar apie 20 (is ju su manim tik trys moteriskieji pradai) isprotejusiu videoartininku barbacano konferenciju salej atvykusiems is australijos draugams andy ir karren (www.thisisamagazine.com) moderuojant kurem utopiskiausius siurrealistiskiausius nesuprantamiausius scenarijus, ir pastaruosius turim igyvendinti iki pirmadienio.
o as esu dokumentika. pasauli laikykis, nes tu man patinki!!!

Ei!!! Gelbejam "Lietuvos" kino teatra?? 



Nekilnojamojo turto valdymo ir vystymo bendrove "Vilniaus Akropolis", kuria valdo su "VP Market" susije asmenys, pageidauja, kad nuo liepos 1 dienos "Lietuvos" kino teatras Vilniuje nutrauktu savo veikla. Vietoj "Lietuvos" kino teatro planuojama statyti daugiabuti gyvenamaji nama.

Tu gali parodyti, kad tau ne visvien!

::: Kovo 11 d. (penktadieni) :::
::: 16val. :::
::: prie „Lietuvos" kino teatro :::
::: ateik i akcija „LIETUVOS K/T NEPRIKLAUSOMYBES DIENA" :::

Ka tau reikes daryti?

Paimti nedidele kruvele lapuku su sukiais (juos tau paduos, kai tik ateisi i akcija), su bendraminciu minia nueiti i Maxima, sulyg zodziais „vienas-du-trys" svysteleti savo lapukus i ora ir issiskirstyti.

Visuomene nereaguodama ir pasyviai stebedama "VP Market" veiksmus, skatina privaciu interesu turinciu asmenu savivales atvejus. Nuo taves priklauso, ar visa tai tesis ir ateityje.


Organizatoriai.




darykime ka nors jei pasitaike proga, juk ne kasdiena mes reikalingi, ir butent mes reikalingi@s.beketas

no one can stop as now
we are all made of stars

as prisiminiau,
ko is tikruju noriu ir siekiu.
  si pavasari gryzau, mano oda kvepia liepu medum,
gryzau ir nepykstu ant saves, kad nesugebejau buti tokia, kokia save kurdavau kiekvienakart pries uzmigdama.
  vien del to, kad pagalvodavau - kokia tu reciau buti, neturejau galimybes buti tobula, netgi sau paciai, nes
tobulumas neplanuojamas, o
  darbo kalendoriai ne veikliom, bet apibreztom asmenybem.

man neliko laiko nuosirdumui.

skubejau beprotisku greiciu stovinciame pasaulyje pries perejas - igyjau priklausomybe nuo zalios sviesos, vedancios i laisve tukstancius tukstanti kartu per diena.

isvada. itemptas grafikas, kuriame nelieka vietos zaliajai arbatai, manes daugiau netenkina.

man nieko nereikia arba labas, as tave myliu. zmogus neislavejes suvokti vidaus pokyciu, o as zinau - mano visu betarpisku, aukstesniuju, intelektiniu emociju centras tu, ne gumburas. ta nakti signaline reiksme turintys stresoriai, salygiskai laikini, perzengia baznytines dogmas, visuomenines normas, kuniskas busenas, pasiekia sprogstancius - burkuojancius pavasarius, priemusius dvieju veiksniu teorija kaip aksioma.ir issiskleidzia neisisamoninti fundamentalus kasmetiniai morciai, ateity sukeliantys mazesne ar didesne gresme, kai neturiu adoruojamo objekto, mano saviaktualizacija metomorfizuojasi i nuosaiku nerima, ka siandien apsirengti? jei is tikruju dar ne pavasaris, gatvej per daug bekvapiu zmoniu, apsiginklavusiu smerkianciu zvilgsniu - ka cia issigalvojai? o mano laisve, unikali sijonais, vaidnasi, kryptingai veikianti, kaip apsauga nuo politiniu bekvapiu tironijos be saliko straksi ieskodama vis To pavasario, patvinusio kuliminaciniais isgyvenimais, be didesniu socialiniu interesu.
ir tai nevadinama - geros psichikos saltiniu.



"jei geidziamas tikslas gali buti pasiektas, uzbaigus tam tikra veiksma ar veikla, organizmas skatinamas ta veiksma atlikti vel ir vel." (Frederikas Ronas)

kalnai iš akmens ir ledo man liko kaip simbolis bet kokio darbo, kuriam reikia daug pastangų. Todėl drįstu sakyti, kad ne Everestas yra aukščiausias Žemės kalnas. Tikros aukštumos matuojamos ne metrais ir ne kilometrais. Didesni, gražesni, Dieviškesni, o kartais ir žiauresni gali būti mūsų sumanymai, darbai, kūryba, mintys...
Alpinistas Vladas Vitkauskas

kadangi neetiska mobiliuoju telefonu kalbetis:
1. viesose vietose
2. sveciuose
3. paskaitose, seminaruose,
kai pats skambini:
  a) trukineja rysys
  b) pasibaigia saskaita
  c) issikrauna telefonas
  d) norisi trenkti telefona i siena,
skambinkit man namo.

Tr. Tzara)

DADA


      It t mūsų gan gerai „sutupėtą“ orą pateko garsai apie kažin ką tokį — tiesiog vienu keistu žodžiu pavadintą — „Dada“.
      Jei literatūros seneliai nori pabaugint literatinius kūdikėlius, tai būtinai tam tikslui pavartoja — DADA.
      Smagu, kad šiuo syk galima nors dalinai nušviesti tą keistą „dada“, apie kurią mūsų visuomenėje yra dar keistesnių gandų.
      Kas gi, pagaliau, ta „dada“?
      Atsakome paties „dada“ kūrėjo ir žymiausio jos vado Tristano Tzara žodžiais:
      „Turbūt žinote, kad plačiai publikai dadaistas yra lyg užsikrėtęs žmogus. Kuomet kalbame su mumis iš arti, daroma tai su tam tikra elegancija. Dešimties metrų atstume neapykanta atgyja. Yra tai kaip tik dada. Jei paklaustumėte manęs kodel, nemokėčiau Jums atsakyti“.
      Autorius jausdamas, kad to apibrėžimo iš tikro, dar nepakanka, priduria:
      „Kita „dada“ charakteringa žymė, tai nuolatinė mūsų draugų separacija. Pirmas, kuris atskilo nuo srovės „dada“, buvau aš. Kiekvienas žino, kad „dada“ nėra niekas. Atsiskyriau nuo „dada“ ir nuo savęs paties, kuomet tik supratau Nieko reikšmę“.
      Šis bruožas jau duoda šiokį tokį supratimą apie kalbamąją srovę. Tai žinodamas, greit įspėsi, kad dada yra grupė žmonių, kurie yra pirma viso ko susirūpinę savo individualybės išlaikymu. Todel jiems ir charakteringas skirstymasis ir atskilimai.
      Be to, iš čia seka, kad jie yra iš dalies artimi rusų vadinamiems „ničevokams“.
      Bendrai, reikia pasakyti, kad ši srovė yra anarchistinių individualistinių idėjų įtakoje.
      Negalima nepaminėt ir tos aplinkybės, kad dados darbuotojai daugumoje yra į save įsimylėję, savim gerėtis ir džiaugtis mėgstą estetai. Šią mintį patvirtina ir paties Tristano Tzara išvedžiojimai.
      „Dada“ tai yra Vakarų Europos simbolistų individualistų susmulkėjusio estetizmo atžala.
      Tačiau dadaistai savo veikime griežtai priešingi nusistovėjusiems mokslo, meno ir visuomenės gyvenimo trafaretams. Tas jų srovėje brangintina.
      Ir todel mums jie yra įdomūs. Norėdami „dada“ pažinti išklausykime jos kūrėjo Tristano Tzara. Štai, jo žodžiais, kokia „dada“ esmė ir kokie jos siekiai.
      Jei toliau darau ką nors, — sako jis, — tai delto, kad tai sudaro man malonumo. Tiesą sakant tikri dadaistai gyveno visuomet atskirai nuo Dada. Tie, kuriems Dada turėjo dar pakankamai reikšmės, kad galėtų atsiskirti nuo jo su triukšmu, darė tai vien savo reklamai.
      Nelaukite iš manęs paaiškinimų kas yra Dada. Paaiškinkit man — delko gyvuojat? Nieko apie tai nežinote!    I
      Dada visai nėra moderniška srovė; tai yra tikriau sugrįžimas prie beveik budiško religinio indiferentizmo. Dada deda ant daikto dirbtiną saldumą, peteliškių sniegą, semiamą iš pajaco kaukolės. Dada yra ramumas, ji pašalina aistrą. Pasakykit, kad tai paradoksas, jei Dada apsireiškia gaivalingais veiksniais. Taip, destrukcijos užkrėstose vienetose reakcijos būna aštrios, bet kuomet reakcijos išsisemia, lieka tik indiferentiškumas.
      Prisipažįstu, kad mano draugai nepatvirtina tos pažiūros.
      Aš — kalbu tik apie save.
      Nėra nieko malonesnio, kaip klaidint žmones. Žmonės, kurių nemėgstama. Kam aiškinti jiems tai, kas juos domauja. Nes žmonės mėgsta tik savo asmenį, savo šunį. Tas kyla iš klaidingo nuosavybės supratimo. Kuomet žmogus yra vargšas, turi tvirtą protą, laukinę logiką. Stenkitės būti tuščias. Naikinkit tai ką turite savyje. Tuomet daug suprasite.
      Inteligentija yra organizavimas, kaip kiekvienas kitas organizavimas. Yra ji tam, kad kurtų tvarką ir skleistų šviesą ten, kur jos nėra. Ji tveria valstybėje hierarchiją ir sudaro klasifikaciją išmintingam darbui. Skiria proto reikalus nuo medžiaginių. Inteligentija yra gero išauklėjimo ir pragmatizmo triumfas.
      Ji kasdieninių santykių observacija privedė mus prie pažiūrų, kurios sudaro mūsų susitarimo minimum. Negalėjome pasiremti principais. Viskas yra reliatyvu. Kas tai yra Grožis, Tiesa, Menas, Laisvė? Kiekvienas supranta tuos žodžius kitaip.
      Žmonės yra įvairūs. Įvairumas sukelia domėjimąsi gyvenimu. Nėra bendro pamato žmonių smagenyse. Nežinomas (nesąmoningas) yra neišsemiamas ir nekontroliuojamas. Jo jėgos perauga mus.
      Kam reikalingos mums filosofų teorijos? Ar pakeitė jos ką gyvenime?
      Gana mums samprotavimų, kurie perdaug padidino mūsų naivų tikėjimą mokslo geradėjystėmis. Tai ko norime dabar — tai sportaniškumas. Tai mus reprezentuoja. Reik įtempti tą gyvybės skaičių, kurį išaikvojame po visus kampus. Menas nėra brangiausias gyvybės pasireiškimas. Dada pažista tinkamą mastą, prie kurio reik privesti meną; subtelinių priemonių pagalba įveda jį į kasdieninės fantazijos veiksmus. Ir priešingai. Mene Dada suveda Viską prie pirmykščio paprastumo. Nori, kad literatūra pirmiausia rašantį patenkintų. Grožio ir Tiesos nėra mene; domauja mane jame tiktai individualybės jėga perkelta į meno kūrinį. Tapyboje panašiai. Tapytojai, kurie taip pat daro, kaip fotografijos aparatas, darys tai toliau. Mes darysime savo būdu.
      Dada, — prieš pavartodamas žodį, nori žinoti ką jis reiškia. Daiktai ir spalvos pereina per tą pati filtrą. Interesuoja mus ne nauja technika, bet dvasia. Neinteresuoja mus atnaujinimas. Klysta, kas mano, kad Dada yra naujųjų laikų mokykla. Daug jos tvirtinimų yra senų.
      Dažnai girdėsit, kad Dada yra tam tikras sielos stovis. Galite būti linksmi, nuliūdę... ar dada. Dada bus įvestas į kalbą vėliau.
      Kalbama mums dažnai, kad esame nevienodi. Viskas yra nevienoda. Pav., žmogus, kurs nori maudytis, o eina į kiną.
      Gyvenimo aktai neturi nei galo nei pradžios. Viskas vyksta idiotiniu būdu. Delto viskas yra į save panašu. Kvailumas vadinasi dada.
      Dada pradžioje nebuvo menas bet pasibiaurėjimas. Pasibiaurėjimas filosofų išdidumu, artistų pretensionalumu, aistromis; pasibiaurėjimas masinio viešpatavimo formos dirbtinumu; pasibiaurėjimas kataloguotomis kategorijomis, pasibiaurėjimas prekyba, pasibiaurėjimas gero ir blogo dalinimu, galop pasibiaurėjimas jezuitiška dialektika.
      Dada nekovoja, nes žino, kad tai prie nieko neveda. Kas interesuoja dadaistą, tai jo gyvenimo būdas.
Bet čia įeiname į didelę paslaptį.
      Dada yra dvasinis stovis. Delko keičiasi įvairiose apystovose. Dada yra punktas, kur susieina  t a i p  ir  n e.
      Dada yra nenaudingas, kaip viskas gyvenime.
      Dada ne pretenduoja spręsti koks turi būti gyvenimas.
      Gal suprasite mane geriau, jei jums pasakysiu, kad Dada yra mikrobas, kuris prasiskverbia į kiekvieną erdvę, kurios protas neužpildė žodžiais ir konvencijomis.

Kalba autentiška

NAUJOJI ISPANŲ DOĖZIJA

Lenkų naujojo meno lakrašty „Nowa Sztuka“ Tadas Peiper rašo apie Ispanų naująją poėziją. Čia dedamos to straipsnio ištraukos, kurios turi platesnės reikšmės ir supažindina s' naujosios poėzijos technika.    R e d.

      Joks bendrai tautinės reikšmės politinis faktas nedavė vardo naujausiai Ispanijos poėzijos srovei. Senesnė rašytojų karta išaugo po įtekme tų metų, kuriame Karolio V paveldėtojai neteko savo paskutinės kolonijos. Tas smūgis atsiliepė ir tų laikų literatūroje. Nuo to laiko Ispanijoje neatsitiko nieko, ką galima būtų skaityti tautiniu žemės drebėjimu. Naujausioji ispanų poėzija nemato paskui savęs jokio kolektyvio įvykio, kuris haliucinuotų jos mintis, paveržtų sąžinę; jokia istodnė data neauklėjo jos.
      Pasekme: Paskutinės kartos Ispanų poezijos nėra priversta nustatyti savo santykį prie apsupančio ją kolektyvo. Neturi jinai naujos kolektyvės idėjos. Nekovoja ji su tautos praeitimi ir nekovoja del pasaulio ateities. Operuoja labai dažnai muzėjinėmis temomis; kai del naujų tėmų, tai priima jas pasyviai.
      Tačiau skelbiasi priklausanti prie literatinio „avangardo“ bendro Europos judejimo. Pasivadino ji net kraštutiniu „ultraizmo“; vardu, nes yra tikrai kraštutinė. Rūpinasi beveik vien tik literatūra, nauju rašymu. To darbo imasi su tokiu atsidavimu, kaip turbūt tik Prancūzijoj. Į tuos naujus kelius įvedė Ispanų poeziją Vincas Huidobro, Pietų Amerikos poėtas. Ką Huidobro pradėjo, rasės talentas užbaigė. Tuo būdu naujausioji Ispanų poėzija pakilo iki aukščiausio literatūrinio grožio laipsnio.
Sakinio kultas yra didžiausias tos poėzijos požymys. Joje sakinys įgauna plačios autonomijos santykyje su realybe. Rūpi jam jis pats, bet ne realybė. Tokiu būdu negali būti kalbos apie „daikto“ aprašymą. Kartais sakinys nutraukia visai ryšį su realiu pasauliu; kyla, tuomet paveikslai, kuriems nieko realaus neatsitinka, bet kurie turi kažkokią sugestijos jėgą. Daiktai nieko neturintieji bendra, rišasi į naujus junginius, atstumai išnyksta, laikas tampa akimirksniu. Tuo būdu atsiranda nauja realybė, — literatinė realybė.
      Tas sakinio kultas matomas ir veikalų kompozicijoje. Sakiniai guli vienas šalia kito. Be sujungimų, be perėjimų. Vaizdai ir mintys slenka kaip ant ekrano: vaizdas, pauza, vaizdas, pauza. Naujoje ispanų poėzijoje rimo visai nėra, o ritmas yra laisvas nuo periodiškumo. Kiekvieno sakinio muzikos frazė gyvena tik savo gyvenimu.
      Ta prasmės ir muzikos dezartikuliacija turi savo gerą pusę ir savo ydą.
      Gera pusė: Galimybė veikale palikti vien tik esmės dalykus, galimybė išskirti visa kas yra šalutina senojo meno „sujungimai“; „perėjimai“; yra nebūtini. Veikalai, tarp kurių sakinių nėra perėjimų, turi ypatingą grožį, kažkokią tirštumą.
      Yda: Plati dirva laisvumui. Veikalo dezartikuliacija gali išsigimti į netvarkingo sakinių grupavimo manierų. Tuo atveju veikalas gali netekti organinės vienetos. Prieinama prie to, kad sakinys sudedama ne tik be sujungimų, bet be vidaus bendrumo. „Deja, tos ydos pastebimos dažnai naujoj ispanų poėzijoj. Pastebima tai ir kitų kraštų naujojoj poėzijoj.