as prisiminiau,
ko is tikruju noriu ir siekiu.
  si pavasari gryzau, mano oda kvepia liepu medum,
gryzau ir nepykstu ant saves, kad nesugebejau buti tokia, kokia save kurdavau kiekvienakart pries uzmigdama.
  vien del to, kad pagalvodavau - kokia tu reciau buti, neturejau galimybes buti tobula, netgi sau paciai, nes
tobulumas neplanuojamas, o
  darbo kalendoriai ne veikliom, bet apibreztom asmenybem.

man neliko laiko nuosirdumui.

skubejau beprotisku greiciu stovinciame pasaulyje pries perejas - igyjau priklausomybe nuo zalios sviesos, vedancios i laisve tukstancius tukstanti kartu per diena.

isvada. itemptas grafikas, kuriame nelieka vietos zaliajai arbatai, manes daugiau netenkina.