Labai niežti rankos ką nors pakomentuoti, bet geriau susilaikysiu.

Viskas, einu miegoti.

O šiandien Žalgirio mūšio diena. Kitais metais trūks-plyš, bet rasiu laiko nuvažiuot į inscenizaciją.

Užsivedžiau sąskaitą pirmiausia tam, kad galėčiau ramiai skaityti fantastiką, tiksliau - fantasy, o jos čia tiesiog nėra. Henneth Annun ir SamIzdat'as baigia sugraužti smegenis, taip norisi ko nors lietuviško ir ne apie elfus.

Rytoj susiimsiu ir būtinai parašysiu apmąstymą-esė apie tai, kokie visi aplinkui durniai, tik aš viena protinga. Rytoj, arba šiandien, tiksliau - pirmadienį.

Taip jau gavosi, kad Liepos 6d. švenčiau dvi dienas (tiesiog susipainiojau kalendoriuje) , su kuo save ir sveikinu.:)))

Sapnavau visiškai crazy sapną. Daug ten buvo momentų, tačiau vienas įsiminė kaip pernelyg tikroviškas ir ne tuo pačiu metu.
Mano brangūs tėveliai su broliuku pagaliau nusprendžia aplankyti mane Berlyne ir aš, kaip ir pridera, rodau jiems mietą. Veiksmas greičiausiai vyksta vėlyvą rudenį , nes vaikštinėjam vakare ir yra ganėtinai tamsu, o parduotuvės dar atidarytos.
Taigi - parduotuvės. Užeinam į vieną tokią, o ten - viskas rankų darbo ir labai ekologiška. Ir daug plastikinių maišelių, įvairiausių dydžių ir su kvailiausiais piešiniais, taip pat ekologiškų. O svarbiausia - juos gali imti dykai! Ir kaip gali mūsų tarybinis žmogus atsispirti PASIIMTI DAUG IR UŽ DYKĄ? Būtent tai ir daro mano giminės, o aš, kaip modernus ir kosmopolitiškas sutvėrimas tegaliu tik stovėti šalia ir griežti dantimis, nes man gėda. O jiems nė motais, jei galima paimti, kodėl gi ne? Galų gale pati nugvelbiu maišiuką su kažkokiu užrašu ir vėžliu. Paskutinį.
Vėliau veiksmas persikelia į parduotuvės gilumą ir čia ištinka katastrofa. Mama norėtų pažiūrėti į arbatos poką, tokį visai nemažą poką, tik kad jis pačioje lentynos viršūnėje. O šalia dėl nesuvokiamų man priežasčių gražiai išrikiuotos vyno taurės. Aš bandau nuimti arbatą, užkliudau taurę, ji krenta, mes bandom ją gaudyti, tačiau ji vis tiek nukrenta ant žemės ir ... atšoka, kaip guminė. Tuoj ir kasininkas atbėga, visas nepatenkintas, kažką aiškina vokiškai nepatenkintu balsu, apžiūrinėja, kokia žala padaryta nelemtai taurei.
Ir čia aš pratrūkstu."Kokio galo užboginot arbatą taip aukštai ir dar šalia taures pastatėt?", į ką jis man "reikėjo mane pakviesti, aš būčiau nukėlęs". Vėl aš "nejaugi dėl kiekvieno menkniekio tave šaukti? Kodėl nėra kopėtėlių, kaip kitose normaliose parduotuvėse?" Jis man rodo į kažkokias a la židinio groteles, mol - kopėčios. Aš šaukiu, kad lipdamas ant tokios nesąmonės žmogus tik sprandą nusisuks ir lentynas ant saves užsivers. Mano gimdytojai ir broliukas tarsi niekur nieko stovi šalia, o tėtė dar ir suokalbiškai šypsosi.
Visas burnojimas vyko angliškai, galų gale nusprendžiam eit lauk iš prakeiktos parduotuvės ir prigriebt su savim nelemtą arbatą. Prie kasos mokėt aišku einu aš, kaipo "čia gyvenanti ir mokanti vokiečių kalbą". Tik kad sapne visa ta vokiečių kalba kažkur išgaravo. Duodu pardavėjui eurus, jis man - supakuotą arbatą ir vokiškai suokia kažką apie tai, kaip sunku turėtų man būti nėščiai ir dar šeštą mėnesį. Aš jam į tai "cho cho, tipo, supratau", pasižiūriu į pilvą, kuris lygus kaip lenta ir galų gale ištempiu šeimyną lauk, į Kurfürsterdam'ą.
Čia aš ir pabudau, nes per daug jau šitas sapnas buvo "su ryšiu ir be ryšio" viename.

Sėdžiu terasoje ir stebiu, kaip naktis virsta diena. Ne tai kad saulė būtų iš tikro nusileidusi, tačiau tai, kad jau aušta - jaučiu. Seniai neturėjau tokio puikaus vasarvydžio.

Klausau "Dune" garso takelį. Tobula muzika tobulam filmui pagal tobulą knygą.

Rytoj visoje Švedijoje vasarvydis, dar kitaip - midsommarfest. Bus specialiai papuoštas stulpas, laužai, tradiciniai patiekalai ir daug daug tradicinių dainų. Ar jaučiu nostalgiją lietuviškoms Joninėms? Greičiausiai ne. Vasarvydžio šventimas visose šalyse savaip nuostabus. Žolinės - štai ko tikrai ilgiuosi ir ko tikrai niekada nerasiu čia, šiaurėje. Tačiau istorija ne a tom.
Šiaurėje vidurvasaris įpač stebuklingas. Net ir esant ganėtinai toli nuo poliarinio rato, naktimis visiškai nesutemsta. Net kai debesys užkloja dangų, kažkur toli, ties horizontu, matyti siaura šviesos linija. Atrodo, tarsi saulė nusisuko pasišnekėti su seniai matytu draugu, tačiau dar akimirka ir ji vėl dovanos visą savo dėmesį tik mums.
Šiaurė taip skiriasi nuo mūsų platumų. Grožis čia visaapimantis, o liūdesys - santūrus. Kai ateis Rugpjūtis - keliausiu į kalnus skaičiuoti žvaigždžių.