Toks pavasaris, taip visko norisi.
Net ir čia būtų fain kažką pakrutinti, pajudinti.
Tik nesugalvojau dar ką :-)
Kyla minčių?

taip sakant serveris naujas - poėtai tie patys :-)
ir nė nepajunti, kad kažkas pasikeitė

Stebiu mados tendencijas ir mėginu neatsilikti - po Kalėdų buvo ant bangos apšikt administraciją (po vieną ar visus kartu grupiniu būdu), o ant Velykų atėjo laikas kritikams.
Rimtai? Ir vėl? Nu gal... Juk apteškės taip pat sugrįžo iš mano traumuotos vaikystės, tai matyt reik susitaikyt, kad niekas ilgam nepradingsta - tik trumpam atsipūsti leidžia.
Reik prasičekinti, ar mano buvusysis neketina paršliaužti... O juk gal?

Taigi priminimas į "to do list'uką" -parašyti dnr apie ugdančią aukštąją kritiką arba paplekšnoti per subinytes tiem, kurie tekstukų nesupranta, bet vis tiek baliukus rašo. O dar geriau vieną įžvalgą sukalti į dienoraštį, o kitai naują diskusiją užvesti, bo ten ryškiai veiksmo trūksta.

Love U, miss U, saulytės jūs mano

Kažkur kažkada girdėjau apie tokį eksperimentą. Gal ne visiškai teisingai papasakosiu, bet esmė tokia:
Piktieji mokslininkai uždaro į narvą 10 beždžionėlių. Tada joms duoda bananą. Skanų, sultingą... Kai kuri nors mėgina bananą paimti, visas išmaudo po stipria šalto vandens srove - visos nelaimingos :-(
Taip kartoja N kartų.
Po kurio laiko beždžionėlės supranta, kad imti bananą negalima (nu nu nu). Kad ir kaip tie niekšai baltais chalatais siūlo, o jos nė viena nė krust. OK, tada mokslinčiai ima iš tų 10 beždžionėlių ir vieną pakeičia nauja beždžionėle. Ta naujokė žinoma siūlomu bananu susigundo ir vėl visas labai nemaloniai išmaudo. Sekantį kartą kai dar nesusipratusi naujokė nori paimti bananą, ją 9 senės primuša, kad negautų šalto dušo. Skaudžiai, kad toji suprastų. Ir štai - naujokė paauklėta.
Bet tie laborantai nebūtų niekšai, jei neįmestų dar vienos naujokės, vietoje vienos senokės. Viskas kartojasi kaip su pirma naujoke, bet prie smurto prieinama daug greičiau. Kad ir primatai, bet anie matai greitai pagauna esmę, o ta pirmutinė mušta naujokė nė kiek neatsilieka nuo senių ir spardo, kandžioja tą antrąją naujokę kaip priklauso - tokios tradicijos gal šiame narve, o kas nori būti kitoks. Aha.
Po N tokių pakeitimų, naujokas sumušamas iškart, vos perkeltas į bandymų narvą. Niekas nebepastebi, kad banano jau seniai niekas nebesiūlo, o ir iš tų 10 eksperimentą pradėjusių ir šalto dušo ragavusių beždžionių nelikę nė vienos. Visa nauja karta makakų darniai sumuša kiekvieną naujoką nė pačios nežinodamos, kodėl taip daro. Bendruomenė. Papročiai. Ugdymas. Jo.

Moralas?
Nėr jokio moralo.
Arba jei įkritai į kokią "žydinčią pievą", tai nesistebėk, kad po kurio laiko pats "žiedeliu" pavirsi.

Myliu visus. Balionėlis. Bučkis. Musi pusi :-)

Nu ką čia protingai pasakius... Ai, gal geriau patylėsiu :-)

Jei moteriai atrodo, kad ji nusipelnė pagyrimo už tai, kad ji moteris, tai turbūt nieko daugiau gyvenime ir nenuveikė

Nežinau, kas čia per gigantomanija, bet kažkodėl visi, kas pradeda rašyti, pradeda nuo romanų. Arba bent jau tokie kaip aš :-) Kadangi jau šiek tiek pagyvenau ir jau neparašiau kokių 3 pradėtų romanų, jaučiuosi pakankamai patyrusi pasidalinti mintimis, kodėl šios idėjos neverta įgyvendinti.

1. Galėtum parašyti romaną, jei niekam nerodytum, ką rašai. Žinoma, jei tik neapimtu baisus poreikis susilaukti bent kokio įvertinimo ar reakcijos.
2. Vos tik tas neišvengiamas poreikis atsiranda (o jis tikrai atsiranda), iš karto susiduriame su kritika bei pastabomis (nes realybėje tai rašto kokybė yra kokius 5 kartus prastesnė, nei norėtųsi manyti).
3. Šioje vietoje yra du keliai: ignoras („jie nieko nesupranta“) kuris tik atitolina realybę („ačiū, bet Jūsų romanas mūsų nedomina“), arba gilinimasis į klaidas. Jei giliniesi, tada supranti, kad reikės taisyti. Taisymo begalės (nes jau prirašytas koks trečdalis) arba susitaikymas ir mėginimas ištempti iki pabaigos su tais netobulais veikėjais, neišvystytu pasauliu, loginėmis klaidomis, menka motyvacija, intrigos trūkumu.... ir visu kitu, kas galėjo būti geriau, net nebuvo.
4. Bet kuriuo atveju (taisai, ar ne), skaitytojų tęstinis pradinuko tekstas, kuo toliau, tuo mažiau susilauks. Bus mažiau pastabų, mažiau pasitenkinimo, kad nekalbi į tuštumą.
5. Kai apima jausmas, kad rašai į tuštumą, norisi viską mesti, tada atrodo, kad esi kažkoks truputį nevykėlis ir rašyti norisi dar mažiau. Tada arba viską meti, arba kankiniesi nelaimingas iki numatytos pabaigos ir finale vis tiek supranti, kokia netobula rašliava tie 200 psl...

Kas dar turi kokių pastebėjimų iš savo asmeninės pirmojo romano rašymo patirties? Kodėl tai NĖRA geras pasirinkimas? Čia pabrėžiu, kad kalbu ne apie „subrandintus“ romanus ir romanistus, o tuos, nuo kurių norisi pradėti savo „rašytojo“ karjerą ;-)

tikrai - net į fantastiką kažkokia bacila įsimetė...

laikausi dietos, o apimtys nemažėja. bijau ir vėl iki 30 psl išsipūsti...

nėr ką paskaityt...