Dabar tai parašysiu... Romaną. Taip nerealiai sugalvojau!

Nežinau, kas čia per gigantomanija, bet kažkodėl visi, kas pradeda rašyti, pradeda nuo romanų. Arba bent jau tokie kaip aš :-) Kadangi jau šiek tiek pagyvenau ir jau neparašiau kokių 3 pradėtų romanų, jaučiuosi pakankamai patyrusi pasidalinti mintimis, kodėl šios idėjos neverta įgyvendinti.

1. Galėtum parašyti romaną, jei niekam nerodytum, ką rašai. Žinoma, jei tik neapimtu baisus poreikis susilaukti bent kokio įvertinimo ar reakcijos.
2. Vos tik tas neišvengiamas poreikis atsiranda (o jis tikrai atsiranda), iš karto susiduriame su kritika bei pastabomis (nes realybėje tai rašto kokybė yra kokius 5 kartus prastesnė, nei norėtųsi manyti).
3. Šioje vietoje yra du keliai: ignoras („jie nieko nesupranta“) kuris tik atitolina realybę („ačiū, bet Jūsų romanas mūsų nedomina“), arba gilinimasis į klaidas. Jei giliniesi, tada supranti, kad reikės taisyti. Taisymo begalės (nes jau prirašytas koks trečdalis) arba susitaikymas ir mėginimas ištempti iki pabaigos su tais netobulais veikėjais, neišvystytu pasauliu, loginėmis klaidomis, menka motyvacija, intrigos trūkumu.... ir visu kitu, kas galėjo būti geriau, net nebuvo.
4. Bet kuriuo atveju (taisai, ar ne), skaitytojų tęstinis pradinuko tekstas, kuo toliau, tuo mažiau susilauks. Bus mažiau pastabų, mažiau pasitenkinimo, kad nekalbi į tuštumą.
5. Kai apima jausmas, kad rašai į tuštumą, norisi viską mesti, tada atrodo, kad esi kažkoks truputį nevykėlis ir rašyti norisi dar mažiau. Tada arba viską meti, arba kankiniesi nelaimingas iki numatytos pabaigos ir finale vis tiek supranti, kokia netobula rašliava tie 200 psl...

Kas dar turi kokių pastebėjimų iš savo asmeninės pirmojo romano rašymo patirties? Kodėl tai NĖRA geras pasirinkimas? Čia pabrėžiu, kad kalbu ne apie „subrandintus“ romanus ir romanistus, o tuos, nuo kurių norisi pradėti savo „rašytojo“ karjerą ;-)