nieko naujo
perku tarą
kad paskui pridavęs
prisiminčiau
kaip sunku nubusti
prirūkytame kambaryje

gyvenu kvadratu
pastalėj
[šitoks tuščias
                      nykus]
ir visai neįdomiai skaičiuoju dienas
neturėk sako dievas
aš rėksiu sakau
iš šaknies
ir vis tiek neturiu
kvadratu

nereikėjo rudenį gimti
žmonės tuomet
gyvenimo atsargas kaupia
į kojines

prakaituoti visi
lyg ko išsigandę
lyg ko bijotų
susikaupę, atsargūs
sutinka ant laiptų
iš aukšto
kone ant galvos

š
    a
          l
                t
                    o
                        s
               
                    t
         
            o

    s
   
      l
        a
            i
                p
                    t
                      i
                          n
                            ė
                                s

                        d
                    i
                e
              v
          a
        ž
    i

  š
      a
                l
                        t
                                o
                                      s

                      t

                o

        s

l
    a
          i
              p
                    t
                          i
                                n
                                      ė
                                            s

                          r
                    u
              d
        e
    n
į


[veidu jutau]


kulniuoji sau basas nuo prakaito nosį nuleidęs
žemyn
ir pirštą iškėlęs
vidurinį
į viršų
kuris rodo kelia ten
kur žmonės vaikšto
nuogi

o-o-oo-oo... durų rankena šalta.
o-oo-o-o-ooo nesušildys jos ranka.
o-o-o-o-o-o liksi vienas amžiams čia...
ooo-oo-o-o-ooo kambary prirūkytame.
that's it.

litanija

ei!!!!!!!
duok man alaus tu su
degančiu žibalu ant galvos tu
kurio plaukai kaip sudrėkę karčios nuorūkos
duok tu kursai slepiesi už
gudražlibiškų kolonėlių laikrašty duok
sakau alaus nes atidarysiu spintos duris
ten guli mūsų megztiniai ir
žiema iš karto ateis ir užsnigs tavo
plaštakas ant palangės duok
man alaus tu su prakeiktais
kamščiais ausyse netempk
manęs į Auerbacho rūsį pas
Goethę skardžia pfenigio gerkle duok
alaus ir mes išspręsim visą sąsiuvinį
nugeltusių klausimų aš sakysiu
taip arba ne o tu duok man alaus
ir paukščiai suks raktelius nugarose švilpaus
svetimais kakliukais aš išvirkščioji
vėjo pusė duok alaus tu
numazgotas pagoni tego jo spalva
tarsi dalgis kerta stiklines aš
nevertas tavo buvimo šioj žemėj aš jau
seniai anapus aludės durų duok to
alaus paskandinsiu savo dvišaką
liežuvį ir jis lyg ofelija tols nuo tavęs
tarp lelijų ir tarp kresnų nasturtų

(c) K.Navakas

manau, kad nekenčiu kelių, čia esančių, žmonių. tu žinai, kad apie tave kalbu.

instinktai.

ra-mu-ma.!~~~~~~~~~

turiu protingą mamą.
kai buvau vaikas, ji man sakė:
tavo pirštai ilgi - būsi pianistas [!], arba vagis.
tu nemėgsti alaus - užaugęs būsi alkoholikas.
turiu protingą mamą.

battlelis. oj pasikrausiu ;[ oj. oj. oj.