Kovo mėnuo, o sniego prisnigę tarytum viduržiemį. Jokiu būdu nesiruošiu žingsniuoti pėsčiomis. Reikėtų dar luktelėti, neužkurti variklio ir patikrinti ar pakankamai antifrizo, tačiau neturiu jokio noro atidainėti kapoto. Neskudamas užsirūkau, įdėmiai nužvelgiu automobilį ir nusprendžiu, kad reikėtų dar ir sniegą nuvalyti, bet tam "dideliam darbui" jėgų visai neturiu. Supratusi mano mintis, o gal tiesiog neapsikentusi mano nerangumo, žmona suskumba ieškoti gremžtuko. Na štai, štai kada reikalinga telepatija...

Puodelis sklidinas atšalusios kavos stovi ant stalo ir žinau kas jį ten pastatė, tačiau raginimo išgerti negirdėjau. O ir atsakymą taip pat žinau : - ar tau reikėjo pasakyti ir kodėl aš tau turėčiau būti motina ? Nei pyktis mane užvaldė, nei priekaištauti noriu. Galų gale, išgerti puodelį kavos galima bet kada, tereikia prieiti ir išgerti. Tarytum aš skubėčiau. Minčių kaleidoskopas ir vėl man leidžia pasirinkti. Be abejonės, aš jos negersiu. Aš per daug išdidus kad bent jau sau pripažinčiau – neturiu poreikio, neturiu jokio noro rytais gerti kavą, tuo labiau šaltą kavą.
Išdidžiai ir abejingai apsisukęs žingsniuoju durų link. Dar minutėlė ir spragtelėjusių durų užraktas visai laiptinei praneša apie mano išvykimą. O kaip norėjosi išeiti tyliai...

Tik atšilus orams čia pasirodo pirmosios kapų tvarkytojos - pagyvenusios ir daug išgyvenusios moterys. Jos nepanašios į tuos retus, skubiai ar neskubiai besitvarkančius,  lankytojus. Kapinės priklauso joms. Jos pirmos į kapines ateina, paskutinės išeina, pažysta viena kitą, kaip ir kiekvieną šios liūdnos vietovės kauburėlį,  kryželį ar akmenėlį. Kapų priežiūra - jų gyvenimo būdas, ar teisigiau pasakius - būdas išgyventi negailestingai besikeičiančiame pasulyje. Jau senai, jų artimieji ir pažystami paliko šį pasaulį. Tad moterys ateina į kapines pas savus, tvarkydamos kapus prisimena juos ir šviesiausias dienas, meldžia dievo - greitesnio susitikimo su artimaisiais. Pakalbinkite jas, išgirsite šiek tiek pagrąžintas, tačiau neišgalvotas gyvenimiškas istorijas, atsivers vartai į nežinomą, paslaptingą ir šiek tiek baugų mirusiūjų pasaulį. Vienos pasakotojos pasitelkusios visą savo iškalbą, pabandys jus įtikinti, kad kiekvieno, net pačio mažiausio žmogelio gyvenimo istorija yra pamokanti, dažnai priklausanti nuo dievo ar kitų, auštesnių butybių, valios. Iš viršaus viskas yra matoma, viskas žinoma, už viską reikia mokėti. Tokia paprasta logika, pateisinanti tragiškas, ankstyvas jaunų žmonių ar net vaikų  mirtis. Ne taip gyvenai, ne tą kalbėjai, ne apie tai galvojai. Štai tau ir atpildas - kančia, liga ir galų gale mirtis. Kitos pasakotojos, beje taip pat didžiai religingos moterys, pabandys jus įtikinti, kad žmogaus gyvenimas ne kas kita, o niekuo nepateisinama, bepriežastinė ir pilka kančia, atskiesta retais, saulėtų, džiaugsmingų dienų blyksnais. Nieko nepakeisi, turi kantriai nešti sąvajį kryžių iki kapo duobės. Kodėl žmonės taip kenčia, kodėl juos blaško negailestingas likimas, kodėl artimiesiems suteikia tiek daug skausmo, už ką ? - klausia, ar tiesiog svarsto pasakotojos, paskendusios savo išgyvenimuose, tarytum kažką svarbaus prisiminusios,  nutyla, praradusios smalsumą atidžiam klausytojui ar tiesiog susigėdusios per didelio savo plepumo,  atvirumo...

Už Druskonio ežerėlio žiemą ypač tylu. Tik tolumoje, už kapinių tvoros, ten, kur stačiausi kalneliai, retsykiais pasigirsta vaikų juokas - šmėščioja greitosios, mažųjų valdomos, rogės. O kapinėse, tarp paminklų ir tvorelių, sniego užpustytų takų nematyti. Telieka susiieškoti aukštesnę vietą šios tylios vietovės apžvalgai. Štai, tarytum nuo šalčio sustingę mediniai rūpintojėliai ir betoninės marijos liūdnais veidais, jau kelius dešimtmečius laimina savo globojamųjų atminimą. Aukštūjų kryžių spūstyje, šiaip taip suradau Druskininkų senųjų kapinių Angelą. Pažaliavęs ir jau suskilęs paminklas, atrodo, baigia savo amžių, kaip kadaise pavargęs žmogus, atradęs paskutinę užuovėja po juo. Smalsumo pagautas, nuo fasadinės paminklo pusės nubraukiau sniegą, tačiau radau tik storą ledo sluoksnį. Šalta žiema ne geriausias metų laikas pažinčiai su miestelio kapinėmis. Dar, šiek tiek, pastovėjęs, neilgam apleisiu  šią  tylos ir iškilmingo liūdesio šalį...

Mietelis nedidelis, tad sveikinuosi su visais sutiktais mokytojais. Ne tik su savo bet ir su tais kurie mokė bendraamžius paralelinėse klasėse. Tik su viena  mokytoja, kurią matydavau gana dažnai, kažkaip prasilenkdavome, mūsų žvilgsniai nesusitikdavo o ir ypatingo noro prieiti ir pasilabinti niekada nekildavo. Tačiau, šiandien sutikau ją knygyne. Rinkosi ar jau pirko kažin ką pasišnekučiuodama su pardavėja. Gal būt būtų buvę kaip ir ankščiau jei ne mano noras nugalėti savo ambicijas ir galų gale prieiti prie žmogaus kurio pasamoningai vengiau daug, daug metų. Stengiausi čia pat permąstyti ir galų gale suvokti - ką gi ji man davė gero, ko išmokino ? Gal būt vaiko atsiminimus reikėtų bent jau pabandyti įvertinti iš suaugusio žmogaus varpinės. Deja, nieko gero negalėjau prisiminti tik tai kad pamokos pradžią gerbiamoji mokytoja panaudodavo visuotiniam klasės apstaugimui. Tikriausiai tokiu būdu bandydavo įvesti tvarką, nuvyti pavienes minteles ir fantazijas, visus priversti klausytis jos vienos. Vėliau, įsivyravusioje tyloje, klausydavomės jos vienos ir ji labai įtaigiai mums pasirėkaudama "pasakodavo" apie tai kad jos vaikai ir giminaičiai Lietuvoje užimą aukštus postūs ir yra labai, labai galingi ir įtakingi. Tuo mus įtikinusi pereidavo prie lietuvių kalbos ir literatūros užduočių nagrinėjimo. Epitetų mums negailėdavo. Ką "gero" sakydavo kietiems neprisimenu bet mane vadindavo : - "varna tu, varna". Na, daugiau nieko gero ir nepsiminiau kad ir kaip norėjau.
Taigi, sakau - "labą dieną, mokytoja".
-"O kas Jūs toks" - tęsdama kiekvieną žodį ( o taip, taip moka kalbėti tik lietuvių kalbos mokytojai ), nepatikliai, paklausė mokytoja.
-"Aš Jūsų mokinys".
-"O kokia Jūsų pavardė".
-"Petraaaitis"
-"A...ha, ha, taaas" - kiek sutrikusi numykė mokytoja. Gal prisiminė "varną" ?.Vai, kaip knietėjo priminti.
  Neilgai truko mano pikčdžiugiškas džiūgavimas, nes mokytoja netikėtai atsisuko į pardavėją ir visiškai nekreipdama į mane dėmesio, tęsė, taip lėtai kaip moka tik lietuvių kalbos mokytojai :
-"va prieina, užkalbina tokie barzdoti ir nežinai kas jie tokie...
Mano padėtis tapo daugiau nei tragikomiška, nutariau nemindžiukavęs psipustyti padus...

Keliuosi labai sunkiai ir vis galvoju - ar ne laikas man pradėti daryti mankštą, pabėgioti rytais". Pagalvoju ir žingsniuoju praustis.
-"Ar išsivalyti man šiandien dantis, žmona" - paklausiau savo bobos.
-"Nebutinai"- atsako ji ir dar prideda - "iš burnos šią naktį nesmirdėjo". Taigi, pasilenkiu ties čiaupu ir susimasčiau - "vandens užsipilti ant pakaušio ir kaklo ar pakaks tik ant veido ?" Netikėtai, vienas po kito pasivaidena keli vaizdiniai matyti teledėžėje. Vienas tarytum sufleravo - "matai, vikingai visai nesiprausdavo. Netisa, jie kaip ir musulmonai, rytais, persibraukdavo vandeniu veidą. Na ir aš šį rytą pabūsiu musulmonu". Rieškučiomis pasisemiu vandens ir iškilmingai perbraukiu per veidą. Lėtai, lėtai, nuo kaktos, žemyn iki pat smakro...

Na ir ką ? diena nenuobodi. Nesaldi ir nekarti.