Kaip keista... padžioj susitikau merginą - lengvai prieinamą. sugalvojau pabūt jai ramstis ir taip gaut ko man reikia. Palaikiau - sunku buvo, kadangi jaučiau, kad ji - yra gero nemačiusi, bet žmogus, kuris stengiasi. Paviršutiniškai. Labai, bet kartais perdaug. Bet žinojau, kad ji neturi nieko. Nieko apart manęs. Tas turbūt ir apsunkino taip viską. Stengiausi užmerkti akis. akis kvailumui, paviršutiniškumui. bet mano patirtis neleido būti švelniam buvau labai griežtas, bet po truputį ji augo. brendo, atrado naujų dalykų apie kuriuos niekada nesusimąstė. Ir man tai patiko. LABAI. Maniau, kad išeis kažkas... kažkas rimtesnio... Bet vistiek buvau griežtas. Nežiūrint to buvau apdovanotas - vienintelia ir nepakartojama galimybę padaryti iš jos moterį. aš dar kažkada tai pasakiau juokais, net nenutuokdamas. Labai vertinau. Netgi atskleidžiau savo minčių, kurias sakiau tik savo draugui. O ji nuoširdžiai šito siekė. Bet aš vistiek stengiausi parodyti, kad yra pasaulis ir aplink, kad ji nesikoncentruotų į visą tai. o man emocijos vis augo ir augo.
Neleidau emocijoms pratrūkti ir t.t. ji stengėsi ir gaudavo - po truputį minkštėjau. Ir ką jūs manot? sutiko moterų viliotoją. Tokį pat kaip aš. tik tą, kuriam nieks nerūpi. Prireikė vos mėnesio, kad jin pamirštų pastangas ir visą kitą. Ir ji turėjo pretekstą "todėl, kad jis jai jau tada patiko". Pokalbiai darėsi vis paviršutiniškesni. Pastangos vis krito ir krito. Nenorėdamas padaryt taip, kad ji jaustųsi pikta ant viso pasaulio vyrų iškėliau sceną. Nujausdamas kas ir kaip ir žinodamas pasėkmes - aš tiesiog perstūmiau ją į mergišiaus rankas. Ir tada, kai jau pradėjom kalbėt apie viską po šito. Ir ji pasakė, aš mačiau iš tavo akių, kad tau rūpi, aš mačiau, kad tu esi užsiblokavęs, dėl savo nuoskaudų.
Aš išnarpliojau savo visas vingrybes, ir viską, kodėl sakiau, kad man vienodai ir pan.. Ir galutiniam variante priėjau išvados:
Moterys - yra pasiduodančios lengvom avantiūrom ir jų prioritetai keičiasi greitai. Ir vis dėl to nėra tokios jau jausmingos. Jeigu būtų tokios, nepasiduotų pirmam gražiau pašnekėjusiam į glėbį?

Vyrai - yra žmogus žinantis ko nori ir rimtai žiūrintis į gyvenimą taip, kad viską reikia išsikovoti? Ar tas, kuris gražiai šneka, pasinaudoja proga ir sekančia dieną sėdi jau su kita?

Kokia jūsų nuomonė?

Jaunas esu, vos 19 sulaukęs... bet taip norisi mylėt ir įsimylėt... taip ir atsitiko, susiradau merginą, kuri tikrai "stogą rauna", ne išvaizda, bet tiesiog pagal tai, kaip ji mane atitinka... bėda - aš išskrendu spalio mėnesį į angliją(mokytis)... gaila, bet kita vertus, man tik 19 :) šiek tiek liūdna, kai susiduri su realybe, bet esmė tame, kad ji tokia, kokios aš norėjau visada :) ir tikrai nėra taip, kad aš būčiau be proto įsimylėjęs, taip nėra, tiesiog noriu būti kartu su ja ir tas noras smelkiasi kūnų vis giliau, gal kas pasidalintų savo patirtimi? su mielu noru perskaitysiu kiekvieną komentarą, galbūt ir tave ( skaitantysis ) kas kankina, padėsiu.

Mylėti ir mąstyti, bei stengtis dėl žmogaus yra silpnumas? Mąstyti kasdien ir prisiminti iš ryto, tada kai tau sekasi? Mylėti nuoširdžiai dvidešimt keturias valandas per parą?
Aš taip myliu. Baidau? Gąsdinu? Jeigu viską pasveriu, mąstau realiai, bet pirmoj vietoj laikau jausmus? Neieškau priekabių, bet puoselėju gerus jausmus?
Esu atsipalaidavęs žmogus, nebijau didelių žodžių. Į rimtus dalykus žiūriu su šypsena ir niekad nesakau, kad kasnors neįmanoma. Juokiuosi iš kitų ribotumo ir materializmo. Į tai ką darau žiūriu rimtai. Darau tik tai, ką noriu daryti, nesu suvaržytas. Galėčiau pasakyt netgi ekscentriškas. Nebijau išsišokti. Ar tiesiai į akis pasakyt - tu man juokingas. Man rūpi dvasiniai dalykai. Man neegzistuoja rangai. Beto - daug ką sugebu. Esu gabus.
Tai čia skaitosi aš esu pajuokos objektas? ar nesusitupėjęs asiliukas? Bet einu toliau ir kovoju už save.
Gal kas patarimų iš vyresnių duosit, kaip gyventi lengviau? :D

Ką galiu pasakyti apie save? nieko. esu paprastas, šiek tiek pasiputęs ir arogantiškas, kartais, kai pavargstu, o šiaip jaunas ir dar bręstantis savo unikalumu nepasitikintis idealistas. save myliu esu drąsus. taip sako. bet ta drąsa labai savotiška. niekad nebijau iššūkių gyvenime, kas liečia meilę - esu prakeiktas bailys, kai kalba eina apie tikrus stiprius jausmus.

Kaip įdomiai viskas klostosi... atrodo atsiduodi jausmams, pilnai. tada kažkas turi būtinai įsikišti į tavo džiaugsmą... bandai ką nors kaltinti? ką apkaltinsi?.. nieko. lieki vienas kalčiausias, nesuprasdamas nei priežasties, nei tikslo dėl ko turi kentėti... o kaltę prisiimti kažkam vistiek reikia... tai ir krypuoji toliau, su papildomu akmeniu ant kaklo...