bent vieną akimirką duok pamiršti save

net jeigu tu
net jeigu aš
net jeigu paryžius new york
tarkim lietuvoj negimem
pamirštam metais prasilenkę
daugiau nei dvigubai
nepasikeičiam
purvu tarp plytelių tik girdi
rytojus greit

o aš vis dar kvėpuoju

Paltų skvernais, įtemptais lyg burėm, plyšiais neužvarstytų batų, lankais neprigludusių apykaklių, plaukuos pasimetęs ne vėju, ne lietum ruduo srūva. Kaip aklą namo parsivedžiau. Tie nubraižyti batų galai, keliai išdilę nuo ilgo klūpėjimo, gailėjimo, ne skurdu - ilgesiu dvelkia. Mintinai žinau rankas  suskilusias ne nuo šalčio, lietimų pamirštas. Aš tave atsimenu. Aš tave žinau. Aš tavęs nepažįstu. Akys ne žvilgsniui, akys pačios į save, kaip bedugnės balos. Aš tave atsimenu iš šypsenos liūdnesnės už visas raudas. Žinau, kaip kasdienį grindinį, kvapą dūmų, kritimą miglos, apsunkusios, pailsusios. Bet aš tavęs nepažįstu, net jeigu ne aš, o tu mane suradai, net jeigu iš manęs išėjęs į mane sugrįžai, aš tavęs nepažįstu.

viena mirtis
o tarpuose gyvenimai
be kryžių ir be pikų
be širdžių
tik kruvinais būgneliais aidi
dvi pėdos be namų

sesuo manoji
amžiuos pasiklydus
ratu pasitik
artuma sušildyk
su juoduma sutaikyk

tuom

Padėk man.

kai švinta jau
tu užrakink visas duris
langams paliki aušrą pasitikt
spragsėjimus ugnies
jau brėkšta rytas
ant laužo degindamas raganas nakties
paslėpk mane nuo sopulių iš bado
kai maudžia alkis išganymui prilygstančių tiesų
ir vyk rankas į tinklą tankų
kad nepralįstų vėl
dar niekad nelaimėtas karas
savy savęs ir su savim
ir dar brolau
išeidamas pagydiki nuo maro
apkrėtusį net sienas kambario taikias
paskui palik
ir bėk
skubėk kaip upės tekinos nuo laiko
neatsigręždamas į degančius namus
gal dūmais
pelenais gal grįšiu
į ysčias šviesiaveidžių
palaimingo nežinojimo rytų

išnara, tu, iškamša, susirietus, per tave neturiu, ką valgyt. ir dar kontroliere vadinas.

kamasutros nemokyk
puritoniškų akių
nes žvilgsnis žirgo
laisvės oras
pasirinkimais
parodysiu pievas
kur ganos avys be sueičių
vilkai pasakys ar mėsa skanesnė