mūsų vilnonį sodą suėdė kandys

tuščia

trys numylėti
paltais šluodami žemę
kaip paskutinį šokį
supos vaikais sūpuoklėse
lengvu vėju
šypsenom nuo ausies lig ausies
meluodami grįžt
be ilgesio
be liūdesio
pavakario saulėj
žiogų muzikoj
dabar ir čia
kilpose
kaip lėlės

Langų melsvas stiklas vakaro ugnį pagavo,
Skaidruoliais piršteliais aukso kasas bučiniais gundė
Padegt ledą freskom šventųjų,
Lietaus šlapią kvapą iš dangaus, kad išmelstų.

kandžiodama sudrėkusį
pasileidėlio  pavasario
orą
bėgu
lietaus išlaižytom gatvėm
nuo tūkstančių žieminių
savęs

kaladėlių medinių
pirštukais nubučiuotas
eifelis verkia
ne dulkių palaidotas
ne iškeistas į new york city
dangoraižius
tavo baimės skristi
užmerktų akių
svajonei

juodo rašalo dėme ištvint dailyrašty.
ujujuj kaip negražu.
malonu.

kaip šlapi skalbiniai
vėjo valioj
kaprizingo tango akivaizdoj
jie supos
vaikais supynėse
hipnotizuojančiu kišeninio laikrodžio
siūbavimu
vakarėjančią saulę užbūrė
trys pakaruokliai

sako pavasaris greit. pas mane ruduo grįžta. vėl.

r.e.m. everybody hurts. nu jo. bet.