Poeto tostas

Tai ne eilės...tai šiaip sau kalba -
Prie putoto alaus ir šprotų.
Eikš, poete,  išgersim šalia,
Nusikratę eilučių kuprotų.
Juk gadinom rytinius lapus
Amžinai taktą kalančiais rimais -
Eikš, svajokli, išgersim perpus,
Kol tos eilės trukdyt "neatmynė

Poeto tostas

Tai ne eilės...tai šiaip sau kalba -
Prie putoto alaus ir šprotų.
Eikš, poete,  išgersim šalia,
Nusikratę eilučių kuprotų.
Juk gadinom rytinius lapus
Amžinai taktą kalančiais rimais -
Eikš, svajokli, išgersim perpus,
Kol tos eilės trukdyt "neatmynė"

Ne lietus tai – tik aš nugarmėjau latakais į netektį:
Kai rapsodiją graudžią kaip lemiamą „viso“ girdėjau,
Nors ilgai dar mačiau tave tolstantį, tylintį, klebantį,
Nepaliekantį nieko – kas buvo, paleidai pavėjui...

Ne žiema tai – tik aš sušalau nuo ledinio laukimo,
Dar ilgai savo kiaute sudžiūvusiu gyviu tūnosiu,
Nežinodama nieko – nei kas prie tavęs šiandien rymo
Ir su kuo tu klajoji po mudviejų meilės griuvėsius?

Labai įskaudino - ne boba, o šlykštalas:(
Nieko švento tokiai nėra. Pasipūtusi chamė.

Reikia laiko



Visos LAvos viršūnėj tik Tau –
Aš nuo jos ridenuosi papėdėn.
Kam išvis pas Tave užlipau?
Juk krentu, apkabinusi gėdą.

Nedrąsu net pakelti akis
Į svaiginančio jausmo slėptuvę:
Ten kita saldesy pasiklys –
Šitaip skaudžiai nebuvo dar buvę...

Tu kuždėsi jai mano žodžius.
Tuos, kur aš Tau šnabždėjau apkvaitus.
Šito sopulio upės išdžius:
Taip kartoja aplink – reikia laiko.

----------------Aš jo nepersekioju, aš jį myliu - ot jis ,pavirtęs vizijom, persekioja mane ištisai, paėmęs mane neišperkamu įkaitu.......................

Panašu į telefono numerį:DDDD

Vertinimas: 4.32 (Administratorių/Kritikų: 4.28571428571 ???)
Tik patikslinkite - kieno?

Na jeigu jau tokie kūriniai-fragmentai,atplaišos ir ašaroti marazmai bandos inkstinktu liaupsinami.......gedulą rašykui telieka skelbti.

Drobėje

    Užtušuok kliediesiais geismo vardą,
    Kai išmesi iš savo nakties.
    Tą žaibolaidžio trankomą kartą
    Viduje tegu nerimas krės
    Ir pajuos visos vietos krūtinėj,
    Kur lytėjo salsvi bučiniai.
    Ar meni mūsų kavą rytinę?
    Tai nuo jos man gerklėj pūliniai...
    Nuo meluojančio veidrodžio blyksnio,
    Nuo šlepečių raudonio kampe -
    Neberasiu Tavęs vakarykščio :
    Išbyrės tik tarp pirštų kava.
    Keista juk , kas svaigino - neliko,
    Drobėje išsiliejo dažais.
    Tavo spalvos - naivuolės skriaudiko
    Išgaravo - drobėj išdžiūvai...

Ak, vyrai...

    Ak, vyrai. Ar Jūs esat vyrai?
    Kada paliekat moteris,
    Raudojančias už nugaros?
    Ir einate pas tas, kurios nemyli,
    Tik rūpesčiais pečių neužgula.
    Jos tik sutaupo ilgesio ir virpesio,
    Akimirkai švelnios tylos ant skruostų –
    Ak, vyrai. Kaip jūs klystate,
    Neatsigręžę ašarų nuglostyt.