Pravėriau akis gruodžiui,      stogams apsnigtiems ir saulei...

Po vidunakčio lyg po burtažodžio

Šerkšnu apsigobė gatvė.

Sakų baltam voratinkly

Krykštauja

Mažytė raudona sniegena -

Kaip širdies atspindys.

Tebesu!

Pravėriau akis gruodžiui, bebaimei tylai ir šviesai...

Nedrąsiai dainuoja gatvė, šerkšnu apsigobus...

Ir paspringstu džiaugsmu lyg per dideliu kąsniu.

Ir taip spindi saulė,

Kad norėčiau    bijoti mirties.


Janina Degutytė

Skausmo siūlas prisiuvo gyvenimą tavo prie nakties. Auksinė aušros viršukalnė čia pat, bet nutrūkt nuo tamsos galėsi, sudraskydamas savo širdį.
Vidmantė Jsiukaitytė

Ties tavo langu - žibanti šaka.
Speiguotam gruodyje žiedynais šviečia
žvaigždžių skeveldromis apiberta,
sūpuoja vėjyje gyvybių spiečių.

Tau keista, netikėta, nuostabu -
į pasaką pro langą tu lipi...
Kalėdos užburia - mažu vaiku
tampi akimirkai. Vėl atviri
stebuklų vartai, norų aviliai -
į juos suleidi gyvas žarijas.

Kaštonas miega užsnigtas giliai,
o jo žiedai lyg medų šviesą neš.

Lange - nuogos klevų šakos ir šventos ugnies atspindys.
Šilta, tik nežinau nuo ko: židinio, arbatos, žvakelės iš Betliejaus ar apkabinimo.

https://www.youtube.com/watch?v=WjoDEQqyTig

Nuskyniau šypseną juoku,
ją smakro įduba nešuosi,
lietimo judesys jaukus
užbūrė gėriu. Atiduosiu
po jėgą pirštams sunertiems
ties žvakių mirgesiu ant šilko...
Kai aš nurimstu, tu juokies.
Kuždėjimas geismu nutvilko,
slopiu garsu  į lūpas plūsta,
į skonį vynuogių sušyla.
Patekę į jutimų spūstį
juoku vėl erziname tylą.

Kadaise, sako, temstančiu keliu,
pašviesdamas mažu žibintėliu,
aklasis ėjo. "Kam žibintas tavo?
Juk aklas tu!" - kažkas pasiteiravo.
"Ne sau aš įžiebiau liepsnelę tą,
šviesa jos reginčių akims skirta.
Kad, juodai nakčiai gaubiant visą kraštą,
namo vandens ąsotį parsineštų".

V. Misikas, vertė J. Strielkūnas

Nepakalbėti su žmogumi, kuris vertas pokalbio, vadinasi netekti žmogaus. O kalbėti su žmogumi kuris pokalbio nevertas, vadinasi veltui švaistyti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių.

Kaip kirvio į ąžuolą kirtis
lemia skulptūrą ar luotą,
taip žodžiais galėjęs pagirdyt,
tu atėmei gurkšniui paduotą
sujungusį delnus laukimą
ir norą nužievinti pyktį,
kad meilė, kurią užauginom,
ne mūsų įskaudinta liktų.

Suplyšęs aistros gaisro šilkas
apnuogino skiriančias sienas...
Kol slystančios skiautės dar šiltos,
pagirdyk žodžiu, mano mielas.