šiandien lygiai metai, kaip raudonplaukė fyfa spyrė man į pautus

Džiazas… Juodaodžio muzikanto virkdomas trimitas, garsus trambonų gaudesys, kontraboso mušamas ritmas, kartūs, troškūs ir tuo pačiu rūkoriaus nosiai tokie mieli brangių cigarų dūmai, saldus kontrabandinio Kentukio viskio kvapas, moteriškas juokas, vyrų žemų balsų skardėjimas… Viskas susimaišė į vieną svaigią nusikalstamojo pasaulio aurą ir užpildė baro, kažkada buvusio operos teatru vidų.
Visiškai nusitrynęs raudonmedžio parketas, eilė kolonų, stovinčių pasieniuose, pailgos formos langai papuošti neogotikiniais arkų lipdiniais, aukšti, papilkėję skliautai, palubiuose nykstančios ir dulkančios suskeldėjusios freskos, kadaise vaizdavusios kūrėją ir jį supančias mūzas, nuo didelio triukšmo įsisiūbavusi senovinė, krištolinė liustra grasinanti bet kurią akimirką atsikabinti ir nukristi Ernio baro klientams ant galvų. Apskritai visas pastatas buvo tarsi negyvo papilkėjusio, praradusio viską, kas bent truputi primena gyvybingumą žmogaus kūnas, kuriame prisiglaudusi kompanija –niekingi parazitai galutinai nudaigoję pastatą ir kiekvieną vakarą  jo viduriuose rengiantys savo pasilinksminimus...
Kekšės, susitepę policininkai, bei prokurorai, šūstri vyrukai (wise guys aut. past.) ir džiazo muzikantai -vienintelė šio baro klientūra. 
Visi žinojo, kad „savi“ pas ernį Ernį visada ras prieglobstį, apsaugą bei pagalbą… Jau kuris laikas policija čia neužsuka. Seniau būdavo daromi parodomieji reidai valdžiai, kad „ilgoji įstatymo ranka“ blogai nepasirodytų jos akyse. Dar visai neseniai uniformuotieji bijojo kostiumuotųjų, kad jie suradę ką nors, prie ko galima prisikabinti, patys iš savo mėlynųjų kolegų neužsiprašytų dalies iš jų „užklasinės veiklos“ fondų… Dabar viskas pasikeitė. Žalieji banknotai, kurių paprastiems žmonėms taip trūko, užkimšo visų valdininkų ir teisėsaugos pareigūnų gerkles.
Ernio baras viena iš daugelio valstybėlių, kuriose visiškai negaliojo didžiosios valstybės –formalios jų motinos įstatymai…

***

Baro duris pravėrė žaliūkas, pirštinėtoje rankoje godžiai gniaužiantis krūvelę banknotų. Į vidų įėjo naujas lankytojas. Jo apranga smarkiai skyrėsi nuo šūstrų vyrukų vienodų tamsiai mėlynų kostiumų su baltais dryžiais: baltas lietpaltis, balta skrybėlė su juoda juosta, kreminės spalvos kostiumas, juodi marškiniai, kaip ir kostiumas kreminės spalvos kaklaryšis. Bet jis kažkokiu būdu sugebėjo nepatraukti į save aplinkinių dėmesio. Vyras buvo tarsi apsuptas ypatingos auros, kuri jį darė nematomą aplinkiniams.
Naujasis lankytojas artėjo prie baro, bet tai darė lėtai, atsargiai, tarsi pasimėgaudamas savo nepastebimumu...
Muzika nutilo. Ant scenos užlipo dailių kūno formų azijietė mergina, varno juodumo trumpais plaukais. Ji priėjo prie mikrofono ir dviem, didelėm, tarsi angliukai juodom, migdolo formos akim nužvelgė salę. Stambus juodaodis, grojęs kontrabosu visu balsu suriko: važiuojam, ir kartą apsukęs instrumentą apie savo ašį storais, ilgais, grubiais, tarsi iš medžio išdrožtais pirštais sudavė per jo stygas. Orkestras užgrojo „Jeigu tu nenori...“
-Ko pageidausite – per barą persisvėręs, pasilenkęs prie paslaptingojo lankytojo veido, šaukdamas bandė nustelbti orkestro keliamą triukšmą barmenas.
-Burbono aukštoje stiklinėje –nusiimdamas skrybėlę, nešaukdamas liko išgirstas paslaptingasis klientas.
Kol barmenas stengėsi kuo daugiau nuo kliento nusukti gėrimo, vyras išsitraukė mažą sidabrinę dėžutę, kurioje gulėjo penkios cigarelės. Išsiėmęs vieną jis užsirūkė.
-Penki dvidešimt –pradėjusiu kimti balsu vėl sušuko barmenas, paduodamas stiklinę.
-Man reikia šiek tiek informacijos –vėl be jokių pastangų liko išgirstas vyras.
-Kokios?
-Aš ieškau Ernio...
Barmeno balsas jau ėmė džergžti -o kam jis tau?
-Aš atėjau atsiimti tam tikrų relikvijų, kurios jam nepriklauso.
Barmenas nustebęs išsižiojo, išplėtė akis ir šalia scenos stovėjusiam žaliūkui žvilgsniu parodė į paslaptingąjį klientą.
Vyras įtraukė vieną gilų dūmą ir padėjo cigarelę į peleninę, stovėjusią šalia jo skrybėlės.
Žaliūkas vikriai prie jo prišoko ir klientui į galvą įrėmė nupjautvamzdį. Barmenas norėjo žiotis ir pasakyti kažką šmaikščiai pašiepiančio, bet nespėjo. Iš už balto lietpalčio skverno išlėkė kardas  ir nukirto didelį  nupjautvamzdžio gabalą.

Ironiška, bet nuo vyruko lūpų iš "Horn" reklamos, blizga lūpdažis.
Norom nenorom kyla klausimas: argi tikri vyrai yra tie, kurie dažosi, geria alų ir aiškina visiems, koks turėtų būti tikras vyras?

tas supis... petys mane žudo grrrr...

nėra nieko amžino, išskyrus amžiną atilsį

                      biologijos mokytoja

Taigi, mielieji turistai, apsistokime ties Puntuko akmeniu.
Šio akmenėlio atsiradimo istorija gana paprasta: keturi velnia Liuceferis, Darijus, Azrielis ir Kšyštofas mirtinai nusigėrė ir susilažino vieni su kitais, kad išmestas aukštyn Puntukas dar keturias valandas kybos ore, kol nešleptelės ant žemės.
Mėtė, mėtė tą akmenį nelabieji, kol nenusibodo ir nesugalvojo jo numesti, ant kokio būro trobos.
To reikalo ėmėsi visų blaiviausias Kšyštofas, bet skraidindamas Puntuką, pakeliui buvo užpultas Andalūzijos gaidžio ir keliskart patvarkytas per užpakaliuką. (na po to, jis dar paprašė, dar poros kartų, bet čia jau visai kita istorija)
Taigi, Kšyštofas akmenį netyčiom prateriojo ir nesivargino jo ieškoti.
Puntukas dar daugelį amžių buvo nerastas, kol jį surado du ankstyvojo mezolito krikščionys demokratai Steponas Darius ir Stasys Stulginskis.
Kadangi jie buvo nekrikštai, pagonys ir šiaip padugnės, tai sugalvojo ant Puntuko ištatuiruoti savo profiliukus ir kažką kieto užrašyti... Kaip tarė, taip ir padarė.... ....vienas kitą... ...tris kartus iš eilės, o po to dar porą kartelių...
Ir galiausiai užpaišė savo grafitoną ir žuvo autokatastrofoj, Žalgirio miške, Švenčionėliuose, prie Labanoro...

kodėl Holivudiniuose blockbusteriuose  koks kietas negras, dar filmui neįpusėjus visada yra nužudomas, priešais pagrindinio veikėjo akis?

ruošiu "Hellsing CD"

nekenčiu, viso to, kas yra rožinio, išskyrus...

rožiniai akiniai?
do i look like a faggot?