Taigi, mielieji turistai, apsistokime ties Puntuko akmeniu.
Šio akmenėlio atsiradimo istorija gana paprasta: keturi velnia Liuceferis, Darijus, Azrielis ir Kšyštofas mirtinai nusigėrė ir susilažino vieni su kitais, kad išmestas aukštyn Puntukas dar keturias valandas kybos ore, kol nešleptelės ant žemės.
Mėtė, mėtė tą akmenį nelabieji, kol nenusibodo ir nesugalvojo jo numesti, ant kokio būro trobos.
To reikalo ėmėsi visų blaiviausias Kšyštofas, bet skraidindamas Puntuką, pakeliui buvo užpultas Andalūzijos gaidžio ir keliskart patvarkytas per užpakaliuką. (na po to, jis dar paprašė, dar poros kartų, bet čia jau visai kita istorija)
Taigi, Kšyštofas akmenį netyčiom prateriojo ir nesivargino jo ieškoti.
Puntukas dar daugelį amžių buvo nerastas, kol jį surado du ankstyvojo mezolito krikščionys demokratai Steponas Darius ir Stasys Stulginskis.
Kadangi jie buvo nekrikštai, pagonys ir šiaip padugnės, tai sugalvojo ant Puntuko ištatuiruoti savo profiliukus ir kažką kieto užrašyti... Kaip tarė, taip ir padarė.... ....vienas kitą... ...tris kartus iš eilės, o po to dar porą kartelių...
Ir galiausiai užpaišė savo grafitoną ir žuvo autokatastrofoj, Žalgirio miške, Švenčionėliuose, prie Labanoro...