juk būna, lakstai
aukštyn, žemyn.
ar užrakintos durys,
ar raktai kišenėj,
ar galva savo vietoj.
ir taip nuo pirmadienio
kai prakaituodamas skubi
į darbą, kažkur palikęs
savaitgalį.

kas esi tu, kuris dabar skaitai?

kartais netikėtai būna, atsiranda tokių idiotų, kad rankos nusvyra...

eikite, mišios pasibaigė!

Kiek pirštų turi Šiva?

kur suvokimo ribos?

hate Tuesdays

hate mondays

o buvo viskas,
šlaistydavos naktim,
kaip Amžinasis Žydas po pasaulį,
ir visiems kišdavo indulgenciją
po nosim,
tiksliau jos kopiją, patvirtintą notaro,
mat norėjo jaustis saugus,
gaila aš taip nesijaučiau.
o buvo viskas - pasaulio bamba,
iki dievų lygio buvo likęs tik žingsnis.
tada neištvėriau ir nubaudžiau,
suteikdamas nematomumą iki gyvenimo galo.
tada buvo viskas -
jisai neregys, kiti - paprasčiausiai nematantys,
bijantys viešpačiui pažvelgt į akis.

pamatėm jį rudenį -
ilgiau metų neištvėrė,
rado susirietusį embriono poza -
turbūt grįžo atgal, iš kur atėjo.

evoliucionavau nuo popieriaus iki klaviatūros.