Poetas žino, jog tam, kad rašytų, turi pažinti a) save b) savo mylimąją c) bent vieną kitą poetą d) Dievą.

Kartais poetas pajunta, jog išsirašė. „Tai normalu“ – taria jis sau tyliai. – „Senos poezijos sėklos jau seniai sudygo ir davė derlių, kuris jau nuimtas. Tegul pailsi žemė, iš kurios auga eilėraščiai. Užleisiu ją dirvonais...“ – dar kartą taria poetas, žinodamas, jog kūryboje šalia darbo ne mažiau svarbi kantrybė ir sugebėjimas išlaukti.

Poetas visų pirma rašo eilėraščius ant savo sielos pergamento, ir tik vėliau, supratęs, jog jis visas jau prirašytas, parašo eilėraštį ant popieriaus. Ta poeto kūryba, kuri mus pasiekia knygų pavidalu, yra tik pirmapradžio eilėraščio, nešiojamo poeto sieloje, atspindys.

Sunkiausia meilėje išlikti švariam nepasigavus švaros užkrato, kuris sterilizuoja jausmus.

Rože, dieviško kvapo, dailumo ir grožio gėle, atverk man visatos paslaptis! Kai žvelgiu aš į tavo žiedą, aš matau visa ko pradžią ir pabaigą. Tai iš ko visa kas parsideda ir tai, į ką visa kas sugrįžta. Tu esi materialus stebuklas. Net kai aš ardau tavo žiedą, plėšydamas žiedlapius ir jais barstydamas mylimosios kambarį, tu nenustoji manęs stebinti. Tada apstulbstu aš dar labiau, matydamas, kad net tavo dalys yra stebuklai. Tavo žiedlapiai, nukloję grindis, guli tarytum rojus nusileidęs iš dangaus į žemę. Nuostabiausia materija, kuriai nebūdingas joks vulgarumas, tu stebini kiekvieną kartą, kai aš prie tavęs prisiliečiu, kai į tave žiūriu, kai tave uodžiu, kai tave glamonėju. Afroditės gėle, sušvelnink mano protą, kad jis, prisiliesdamas prie tikrovės, ją mąstytų, o ne su ja prasilenktų! Mes augome proto triumfo amžiuje, kai iš pradžių buvo išskaidytas atomas, o po to ir genas, mus mokė, kad protas yra viešpats, tačiau dabar, pažvelgęs į tave, aš klumpu prieš tavo grožį. Netiesa, grožis yra visa ko viešpats, nes grožis įkvepia gerumą. Grožis transformuoja žmogaus sielą, ištirpdo jos grubumo ledus ir jai leidžia regėti rojaus vizijas. Rože, į tave žiūrėdamas, aš prisimenu rojų. Jo vizijos aplanko mane, kai žiūrėdamas į tavo maloningųjų žiedlapių bangas aš eilinį kartą apstulbstu – tą sielos gali regėti tik anapus, o dabar aš tai regiu čia priešais save. Rože, tu atbaidai pragarą kaip kryžius velią. Išmokyk mane šito meno, nes aš pavargau nuo pilkumos ir kančių.
Mane visada traukė grožis, bet tu esi grožio sutelktis į vieną dalyką. Tu koncentruoji savyje grožį labiausiai iš visų materialių dalykų. Tu esi nuostabos mokytoja. Užtenka į tave pažvelgti, ir supranti visatos paslapties didybę. Kaip maga man ją išrišti. Bet užtenka man suplėšyti tavo žiedą, ir pažerti aplinkui tavo žiedlapius, ir aš suprantu, kad visatos paslaptis mane užlieja tarsi jūros bangos ir aš skęstu taip jos ir neįminęs, nes aš galiu būti tik jos liudininku. Aš galiu tik stebėti ir liudyti jos paslaptį, liedamasis kalbomis apie tave. Aš jaučiu tavo paslapties alsavimą manyje. Jis mane gaivina tarsi deguonis, kuris, prisotindamas mano kraują, man suteikia žvalumo. Tu man įkvepi norą gyventi, norą pažinti nepažįstamybę, kurią vaikausi tarsi vaikas drugelį. Štai atrodo aš jį jau sugriebiau, bet ne! Jis toliau plasnoja pievos platybėmis. Taip aš gaudau nepažįstamybę, žinodamas kad niekada aš neišrišiu jos paslapčių. Tačiau galbūt tame gaudyme ir yra prasmė. Ne rezultatas čia svarbiausia, bet pats vaikymasis. Štai aš suklumpu, štai vėl atsikėlęs bėgu paskui ją, vėl suklupdamas, tačiau šiame vaikymesi ir yra pažinimo, tranzityvinio veiksmažodžio prasme, laimė ir džiaugsmas.
Visa visatos paslapties didybė prilygsta vienam mažyčiam tavo žiedui. Regėjau didelius tavo sodus, regėjau vieną mažą žiedą, ir niekada nenustojau stebėtis, nes ne kiekybėje čia reikalas. Substancijos įstabybė žadina manyje norą ją pažinti, tačiau joks gamtamokslis besiramstantis eksperimentais čia nepadės, nes dar kartą sakau – ne kiekybinis, bet kokybinis pažinimas čia reikalingas. Norėdamas tave pažinti, turiu eiti mistiko keliu, turiu tavo žiede matyti visą visatą, o visatą suvokti kaip tavo žiedą. Turiu mokytis žiūros nuolankumo, pripažindamas tavo paslapties didybę ir nepažįstamybę. Tačiau aš viliuosi priartėti prie tavo paslapties įsčių. Šitaip atsisakydamas absoliutaus pažinimo pretenzijų aš bandau pažinti tave. Aš bandau tave pažinti, atmesdamas pačią pažinimo idėją. Bandau pažinti nepažindamas, tačiau žinau, kad tai vienintelis teisingas kelias. Kelias, kuris tik ir gali priartinti prie paslapties nepažįstamybės, ją prisijaukinti ir jausti jos alsavimą šalia. Tik šis alsavimas palaiko mano gyvybę, norą kabintis už gyventi ir gyventi, gyventi … . Nes jei aš prarandu nepažįstamybės alsavimo jausmą, gyvenimas tampa pilka rutina, o aš pavirstu į viskuo nusivylusį Sizifą, kuris nusikirto rankas, matydamas savo darbo beprasmybę. Tačiau jei aš jaučiu šį alsavimą, aš pavirstu padangių sparnuočiu, kuris raižo erdves, žinodamas, kad tik skrydyje yra tikrasis džiaugsmas.