2.

Kartais poetas pajunta, jog išsirašė. „Tai normalu“ – taria jis sau tyliai. – „Senos poezijos sėklos jau seniai sudygo ir davė derlių, kuris jau nuimtas. Tegul pailsi žemė, iš kurios auga eilėraščiai. Užleisiu ją dirvonais...“ – dar kartą taria poetas, žinodamas, jog kūryboje šalia darbo ne mažiau svarbi kantrybė ir sugebėjimas išlaukti.