Kiekvienas šaltas medžio gabalėlis anksčiau ar vėliau suliepsnoja.

Ignoruodamas savo norus stebėtinai greitai patenki į dvasinio skurdo karalystę. "Vienintelis būdas visiškai atsikratyti pagundos-pasiduoti jai".

Tikriausiai nėra spalvingesnės minties už mintį apie meilę. Iš baltos jos spalvos tarsi spektru lužta galybė atspalvių, ir kai kuriuos iš jų kartais net sunku pavadint vien minties apie meilę vaikais - jie iškart materializuojas virsdami jausmais.

Eini.... eini greičiau.... dar greičiau... pradedi bėgti... bėgi.... skrendi kaip vėjas.... ir... stop. Negali pajudėt iš vietos. Pritrūksta jėgų, oro, iškvėpi per daug gyvenimo, plaučiai pradeda kaupti anglies dioksidą. Dusti nuo pareigų, būtinybių, įsipareigojimų, monotonijos ir savo ateities kūrimo.  Žodis "reikia" tampa stipriu alergenu ir bijai, kad netaptų astma... Suvoki kiekviena ląstele, kad tau BŪTINA kažką daryti, kažką keisti, tačiau mesti gyventi negalima. Ir nereikia. Užtenka mesti pusę to, kas tik turi didžiosios gyvenimo dalies titulą, tačiau ir lieka titulais, kurie vėliau dulka kaip suvenyrai lentynoj. Bet kodėl negaliu to atsisakyti? Galbūt fizinis, emocinis ir dvasinis pasauliai jau priprato badauti ir besąlygiškai duoti kelią "reikia" įgeidžiams...

Savanaudė išnaudojama nesavanaudžio. Perkama,parduodama,atiduodama,skolinama,dalinama. Žeminama,negerbiama,nemylima. Bet brangiausia,artimiausia,vienintelė,nuostabi ir nepakartojama. Ar taip gali būti?
Nesavanaudis išnaudojamas savanaudės. Negerbiamas,jam neskiriama laiko,norai neišklausomi. Bet mylimiausias,artimiausias,gražiausias,svarbiausias,vienintel is.
Ar matot tarp šių dviejų žmonių perspektyvą?

...Daug jis šianakt vargo - pilna žolė baltų mažutėlių pėdučių,kurias paliko katiniškai tyliai,beveik pasalūniškai... Būčiau pagalvojus,kad jis rezga kažką blogo, bet kadangi tai tik privertė užvedamą mašiną porąkart stipriau pakosėti,nusprendžiau,kad neverta pykti.
Tiesa, jis pasirodė ir dieną ir visai nesidrovėdamas, šviesoje, žaidė sau su vėju ir,žinoma, privertė einančius gatve labiau susigūžti,kad už apykaklės neužkristų keli šalti pirštų atspaudėliai...
Na,o dabar,vakare, galvoju apie tai,ką rasiu rytoj,tamsoje išskubėjus į jo žaidimų aikštelę. Tikiuos naktį jis žais gražiai ir neprimėtys žaislų ant kelių,kadangi labai jau daug ta netvarka kainuoja žmonėms...
Taip... Jau girdžiu - rėkauja už lango,stumdos su pūga. Kažin,pavargsta kada nors šitas nenuorama...?

...Vis dažniau įsitikinu, kad visko,ką mes matom,jauciam,galim paliesti,girdim, nėra. Ir mes patys tik pojūčiai, elektrinių impulsų autostrada. Kas mes būtume, jei prarastume regą, klausą, uoslę, skonio ir odos jutimus? Tada patys sau neegzistuotume. Kaip ir kiti. Nebūtume net kūnas. Gal tada pajaustume sielą?

Visus skaudžius žodžius ištrynus,
Rašau iš naujo knygą-tik gerais...
Nes daug svarbiau tie žmonės,kuriuos myli,
Nei tie...kurių nepamilai.

Supratau,kad vienintelis mano stimulas toliau kovoti yra tai,kad dar galiu keistis ir keisti.
Ir tai daryti tik dėl mylimų žmonių...

-Tu kuri šaltą muziką. Ji tarsi rudeninis vėjas plėšiantis paskutinius lapus nuo medžių... Nejau nemanai,kad klausytojas gali sušalti?

-Ne,čia karšta muzika. Ji pulsuoja kiekvienoj kraujagyslėj... Pamatysi, žmonės įvertins šią įtampą. Ji įsuks ir nepaleis... Žmonėms reikia tokios muzikos. Jiems reikia išsikrauti, išjausti deginantį karštį iki paskutinės liepsnelės širdy...

Aš tikiu,kad jis sukurs tą kūrinį. Jo akys tiesiog šviečia,spinduliuoja... Jis myli muziką labiau... Labiau už... save.


-O ar bus tavo kūrinyje saulė? Nejaugi visą laiką bandysi išlaikyt jėgą ir svorį? Juk minoras ir taip vargina,o dar toks veržlus tutti nuo pat pradžių...

-Bus saulė. Mažoras ir ramybė. Bet prieš tai dar keli veržlūs posūkiai... Keli momentai,kai viso orkestro instrumentų tonacijos kils pustoniais kas keturis taktus ir...

-Kur Tu veržies?

-Į saulę... Į ramybę...      "Ne,nemeluok. Juk Tu buvai radęs meilę, aistrą, švelnumą... bet ne ramybę. Tavo visi kūriniai dega,ar neapsvilsi?"

-Nebijok,nesudegsiu. Galų gale, feniksas pakyla iš pelenų,tai kodėl aš negalėčiau?

-Nes muzikos neįmanoma ištrinti iš žmonių širdžių ir sukurti naują ir dirbtinai ramią.

    Kad tik jis nesudegtų... Jis sukurs savo kūrinį. O aš būsiu vienas tų žmonių,kurie bendru darbu padės jo muzikai atgyti. Ir karščiu plaks mūsų širdys. Kaip jis ir nori.