Eini.... eini greičiau.... dar greičiau... pradedi bėgti... bėgi.... skrendi kaip vėjas.... ir... stop. Negali pajudėt iš vietos. Pritrūksta jėgų, oro, iškvėpi per daug gyvenimo, plaučiai pradeda kaupti anglies dioksidą. Dusti nuo pareigų, būtinybių, įsipareigojimų, monotonijos ir savo ateities kūrimo.  Žodis "reikia" tampa stipriu alergenu ir bijai, kad netaptų astma... Suvoki kiekviena ląstele, kad tau BŪTINA kažką daryti, kažką keisti, tačiau mesti gyventi negalima. Ir nereikia. Užtenka mesti pusę to, kas tik turi didžiosios gyvenimo dalies titulą, tačiau ir lieka titulais, kurie vėliau dulka kaip suvenyrai lentynoj. Bet kodėl negaliu to atsisakyti? Galbūt fizinis, emocinis ir dvasinis pasauliai jau priprato badauti ir besąlygiškai duoti kelią "reikia" įgeidžiams...