webmaster 
Jūs įspėjamas dėl įžeidinėjimų.
Turėkite omenyje, kad po dviejų įspėjimų vartotojas yra blokuojamas.

Aš:

Norėčiau, webmaster, kad malonėtumėt paaiškinti savo šį savotišką
"grasinimą". Nežnau kas esi pagal lytį - vyras ar moteris, tad rašau
kaip belytį asmenį - ne atviru tekstu, rasyk.lt puslapyje, bet
asmeniškai tau.
Indoeuropiečiai į vieną asmenį kreipiasi vienaskaita. Tad rašau "tau",
o ne "jūs". Tik vieną žinau, kuris sakydavo "My, Nikolai Vtoroi" -
atseit "MES, nikolajus antrasis".
Aš taip pat įspėju, kad turiu pakankamai spaudai surinkęs medžiagos
apie rasyk.lt  bendravimo "kultūrą", o ypač apie administratorių
"kultūrą".
Tai ne piktas įspėjimas, bet labai švelni pastaba.
Aš prižadu, kad pateiksiu spaudai, Valstybinei lietuvių kalbos
inspekcijai jūsų prirašytus "perliukus" ir tai bus pasiremta faktais,
o ne abstrakcijom apie mano "įžeidinėjimus".
Tad, gerbiamasis webmasteri,  klok man tuos "įžeidinėjimus". Laukiu
lygiai 6 paras.
Nes dabar neturiu laiko aiškinti "įžeidinėjimų" faktus. Jeigu
pageidaujate, galiu kopiją atsiųsti jūsų tiesioginių įžeidinėjimų ir
įstatymų pažeidinėjimų.
Malonu buvo susipažinti, webmasteri(???)

Alfredas Girdziušas
(pasirašau atviru tekstu, o ne "nikais" ar webmasteriais)

P.S.
Jeigu kas nors nepatiko, ar įsižeidėte - LR Konstitucija to nedraudžia...


Photographer; journalist;
ph.: +370 698 81744

P.P.S.
pasižiūrėkite kokia potekstė - "Lietuviški patiekalai" - Lansbergis.
Debilizmo Lietuvoje netrūksta.
Įžvelgti "įžeidinėjimą" galima visur ir visada ypač žvelgiant iš "policininko", kuris turi vieną raukšlę ir tai ne smegenyse, o žemiau juostos, varpinės.
Tai jums atminimui ir, manau, bus maža vizualinė pamoka apie neapdairius grasinimus, kurie man asmeniškai labai didelės  "pagados" man nedaro. Pamatai kas yra kas, surenki medžiagos įdomesnės ir gali pajuokinti žmones per spaudą, o įspėjimus teisinius atlieka jau kitos instancijos...

Nuoširdžiai spaudžiu dešinę leteną ir linkiu kūrybinės ugnelės literatūroje, o ne "perspėjimų"

Administratoriai:

Tikslaus atsakymo jums reikės palaukti, kol prisijungs įspėjimą skyręs
administratorius (jis turėtų atsakyti iš webmaster pozicijos), tačiau
peržiūrėjus jūsų žinutes, turiu pasakyti, kad įspėjimui pritariu, nes
jūsų žinutėse pakanka administratorių ir kitų vertintojų niekinimo,
kuris šioje svetainėje netoleruojamas. Tęsiant mūsų ankstesnę
diskusiją, noriu pasakyti, kad apie tekstus svetainėje galima kalbėti
beveik laisvai, tačiau autoriai bei vartotojai šioje svetainėje
gerbiami ir bet kokie juos įžeidžiantys pareiškimai lemia įspėjimą.
Šiuo konkrečiu atveju turbūt buvo atkreiptas dėmesys dėl šios žinutės:

beje, dėl "pažįstu", "pažinti" - pagal Senąjį Testamentą, kurį lyg tai
"parašė" žydai ir autorystę savinasi ta gentis, "PAŽINTI" reiškia
visai ką kitą: Adomas pažino Ievą ir prasidėjo žmonija, Nojus pažino
savo žydę ir gimė Chaim`as (dabar visi jį vadina Chamu, o storžievius,
kaip jis - chamais). Tai va, mažas ekskursas į "pažintis"..........

Pagarbiai,

Aš:

V……,
aš skaičiau Senąjį testamentą ne  todėl, kad šaipyčiausi, o reikėjo
žurnalistiniams tyrimas papildyti ir, beje, žodis, ar išsireiškimas "pažino"
tame rašinyje, t.y. Senajame testamente, pateikiamas kaip šiais laikais
pateikiama "sueitis", "apvaisinimas" "lytinė meilė"... Man pirštu nereikia
badyti.Ko gero esu daugiau skaitęs ir perskaitęs. Reikia kai kuriems
"adminams" patiems perskaititi, ypač "įžeidiems" administratoriams, kad
galėtų savo nuomonę pareikšti.
Tepasiskaito apie Adomą, Ievą, Nojų ir Chaimą, t.y. Chamą. Chamizmas ir
prasidėjo nuo Chaimo (atseit Chamo) poelgio traktavimo. Viskas savo
vietose, kaip matosi. Jeigu darželį "įžeidusis" lankė, ir pramoko skaityti,
tai perskaitys tuos faktus, apie ką aš kalbu. Jeigu nemoka skaityti -
teateina - išbadysiu nosį.

Gal  konkrečias nuorodas atsiųsti tų "įžeidinėjimų", įžeidiems?

Prikibti "policininkui" net prie stulpo yra toks paprastas niekalas, kad
lengviau nieko nesugalvosi.
Tad, jeigu mano bet kurios pastabos net ir administratorių adresu, kurie
rašo autoriui "kritines" pastabas paniekinančiai -(kaip  "pasiseilėjimas" )-
yra netoleruojamas, tuolab, kad ta "nuomonė" yra pasakyta administratorės,
kuri skaitė(???) medžiagą apie mokytoją , kurios jinai savo akyse nematė, ir
išsakytos mintys apie jos  sunkų gyvenimą traktuojamos kaip pasiseilėjimas.
Toji "administratorė" ar, korektorė, kaip prisistato, nėra verta tos
mokytojos nė tūkstantosios dalies. Šito įžeidimo, aš tikrai neužmiršiu ir
bet kokie grasinimai mane "užblokuoti" neatsipirks - tai paprasčiausias jūsų
sprukimas į pašalius.
Neslėpsiu, aš, kaip žurnalistas, pririnkau jūsų administravimo "perliukų",
kurie, anaiptol, nėra pagirtini nei iš moralės pusės, nei iš administravimo
pusės.
Kaip sakiau - man neaktualu tas pespėjimas bei blokavimas. Patikėk, V…...

Esu dėkingas,Vilija, ačiū Tau už atsakymą.
Kviečiu, kaip, kaip anksčiau pranešiau, į fotonovelės "Ūla" pristatymą.
Prasidės 17 val.
Na, dar prisideda prie parodos atidarymo ir mano jubiliejus (čia ne
potekstė) - jau 60 suraičiau. Tad ta proga ir renginėlį sukūriau.

A.Girdziušas



2008-06-02 17:08
webmaster 
Kas sukėlė įspėjimą, jums jau buvo nurodyta el. paštu.
2008-06-06 09:16

Organizatorius: Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka 
Autorius: Fotografas Alfredas Girdziušas 
Atidarymas birželio 5 d. (ketvirtadienį) 17 val.

Pirmą kartą pasakojimas apie mergaitę Ūlą pasaulį išvydo 2005 metų rugsėjo 6 dieną - Vilniaus rotušės festivalis pristatė Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario Alfredo Girdziušo fotonovelę „Ūla". 2006 metų pradžioje fotonovelė buvo eksponuojama autoriaus gimtinėje, Ignalinos rajone, Bernotų kaimo seklyčioje, o vėliau iškeliavo į Merkinę (Merkinės kraštotyros muziejuje parodą nuo 2006 m. birželio 4 dienos beveik visą vasarą galėjo aplankyti ne tik merkiniškiai, bet ir dažnos užsienio turistų grupės, vykstančios į Lietuvą pro Dzūkijos kraštus). Tų pačių metų rugsėjo 1-ąją Varėnos Kultūros centras miesto mokinius pakvietė į fotonovelės „Ūla" pristatymą ir pagaliau, pakeliavusi fotonovelė po Lietuvą, grįžo vėl į Vilnių ir buvo pristatyta Lietuvos Technikos bibliotekos lankytojams. 2007 metais fotonovelė „Ūla" simboliškai naujuosius mokslo metus pradėjo novelės pagrindinės herojės Ūlos mamytės Aušros Girdziušienės gimtinėje Trakuose.

Autorius, Lietuvoje ir užsienio šalyse žinomas kaip kitų fotografijos žanrų atstovas, nustebino daugelį žiūrovų neįprasta tema - fotonovele apie vaiką. Bet, pasak A.Girdziušo, tai tęsinys to, ką jis rodė žiūrovams savo ankstesnėse „Apšvietimo etiudai, aktai" parodose: juk „...gyvosios gamtos piramidės apačioje - amebos beplaukioja, viduryje - varliagyviai, o jos viršūnėje - žmogus! Kad žmogus pratęstų savo egzistenciją, o ne išnyktų kaip dinozauras, moteris privalo būti nors per pusę plauko aukščiau už vyrą grožiu, protu, elegancija, švelnumu ir visomis žmoniškomis dorybėmis. Kitaip koks vyras prieis prie jos, pamils ją, susilauks vaikučių. Tad aš fotografuoju grožio piramidės viršūnę, tad ši paroda - išdava ankstesniųjų parodų, tęsinys pasakojimų apie moteriškumą, išdava šio proceso galutinio rezultato - vaikučio gimimas, jo, kaip žmogiškosios giminės pratęsimo tarpinės grandies, gyvenimo pradžia!.."- taip šmaikštavo autorius rotušės pilnoje svečių Pilkojoje salėje.

A.Girdziušo fotonovelę galima įvardinti kaip triptichą: pirmoji dalis - mergaitės Ūlos gimimas, kuris turi jos vardo atsiradimo literatūrinę priešistorę, antroji dalis - ikimokyklinis gyvenimas ir trečioji, pati išraiškingiausia - pasiruošimas mokslui Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje (choreografijos bei baleto pamokos pas maestro Elegijų Bukaitį) ir mokslo pradžia mokykloje. Tai fotonuotraukų ciklas nuo pat Ūlos gimimo iki šių dienų, kai jai sukako septyneri metukai. Autorius parodą į fotonovelės rūbą „įvilko"savo (pasirašo literatūriniu pseudonimu Alfredu Paliesium) poetiniais tekstais ir, galbūt, kai kuriuos mergaitės gyvenimo tarpsnius šie eiliuoti pastebėjimai ypač išryškino: pirmasis bendravardžių Ūlų, upės ir mergaitės, susitikimas -„...Ūla pamils gal Ūlą, gal Ūlą išbučiuos Ūla...". Ypač autorius pabrėžė adaptacinį laikotarpį prasidėjus mokslams menų mokykloje. Tai ir mokslas klasėje, namų ruoša, fortepijono pamokos - tas fizinis bei psichologinis krūvis vaikui, pasiryžusiam mokytis... baleto.Gal autorius tuo norėjo pabrėžti, jog už gražaus baleto šokio fasado slypi sunkus, varginantis darbas. Čia kulminacija pabrėžiama užmigusios su drabužiais Ūlos nuotrauka. Bet vaikas yra vaikas - nauja diena ir vargai užmiršti. Vėl šėlsmas su bendraklasiais, dūkimas su draugais. Skrydis sūpynėmis ir lėkimas keliu, kuriuo eina kanonų sukaustyta procesija. Taip parodyta priešstata tarp vaikiškos laisvės ir dogmų.

Berutuliuodamas fotonovelėje ne tik fotografinį bet ir literatūrinį pasakojimą, Alfredas Girdziušas parodo kaip formuojasi vaikučio pasaulio pažinimas nuo pat gimimo iki tos dienos, kai jis simboliškai tampa savarankišku savojo „aš" šeimininku. Tai ypač ryšku pačiose paskutinėse dvejose nuotraukose: Ūla važiuoja traukiniu ir žvelgia pro langą tolyn, į nežinią, o mintys jos lenkia patį sąstatą - koks likimas jos laukia ten, tolumoje. Ir paskutinėje nuotraukoje pavaizduota Ūla, beeinanti tolyn vingiuotu keliu - „...nešuosi savyje šviesiausią viltį...".

Taip autorius optimistiškai savą viltį atiduoda nešti savajai... dukrelei Ūlai.

Birželio 5 d. (ketvirtadienis) Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos Parodų salėje (2-as auštas) 17 val. fotonovelės "Ūla" pristatymas.
Per rašyk.lt negaliu atsiųsti pakvietimo..., tad tik raštu Tau pranešu...
Autorius

Fotografijose – netikėti vaizdai



Sostinės Technikos bibliotekoje (Šv.Ignoto g.6) vakar atidaryta  vilniečių moksleivių Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno  fotografijos paroda „Tristis est anima mea“ („Liūdna mano siela“).
Nuotraukų autoriai – Vilniaus licėjaus abiturientai.
Su šiais fotografijos darbais jie jau supažindino savo bendramokslius ir pedagogus, surengė parodą „Skalvijos“ kino centro lankytojams.
Naujojoje ekspozicijoje - apie dvidešimt nespalvotų  fotografijų. Jų meninę vertę papildo abiejų autorių poetiniai posmai.
Pasak Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario Alfredo Girdziušo, šių nuotraukų atlikimo bei pateikimo sėkmę daugeliu atvejų lemia ne tiek šviesos ir šešėlių žaismas, kiek paprasčiausias, o kartu ir netikėtas vaizdas. Žiūrovui parodoma tai, ko jis pats nesugeba surasti ar negali pamatyti.
Paroda Technikos bibliotekoje veiks tris savaites.
„Sostinės“ informacija     
***
„Giružis“ 2005 m. vasario 4 d. 5p.

Fotografijoje – jaunų žmonių sielų maištas

Aldona Raugalaitė
Merkinės kraštotyros muziejaus direktorė

Merkinės kraštotyros muziejuje surengta nauja fotoparoda. Šį kartą garbaus amžiaus autorių pakeitė jaunimas ir šioje matome meninę fotografiją. Fotografijose užfiksuotos Vilniaus miesto Bernardinų kapinės. Tai nėra atsitiktinumas, kad ši paroda atkeliavo į Merkinę. Juk Merkinė – aštuonerių kapinių miestelis...

Alfredas Girdziušas
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys

Žvelgiant į dviejų jaunų autorių, buvusių Vilniaus licėjaus abiturientų Agnės Vilkoicaitės ir Jono Pivoriūno, fotoparodoje pateiktus lakštus, užplūsta labai prieštaringos mintys. Pirmas įspūdis, kurį sukelia fotografijose pavaizduota veiksmo aplinka ir priešstata  tai aplinkai, - tai lyg nebyli kalba, protestas, o tikriau – skausmas, išreikštas judesiu ir statiškais vaizdais, - simboliu prieštaros – gyvenimo ir mirties, šviesos ir tamsos. Neatsitiktinai autoriai pasirinko nespalvotos fotografijos didžiausią privalumą – sugebėjimą perteikti tiek šviesos, tiek šešėlių žaismą. Kita vertus, autoriai švelnina tą prieštarą ir įtempimą palaipsniu perėjimu nuo šviesesnio epizodo tamsesnio kadro link, bet pasakojimo pabaigoje pasiduoda pagundai truputį užaštrinti konfliktą. Sakau „pasakojimo“, nes šiame  darbe jaučiamas nuoseklumas, vienas kadras gimdo kitą, pirmas posmas prašo tęsinio. Antras  įspūdis – tai vieno veikėjo, herojaus dominavimas, o antrasis, esantis už kadro, tik numanomas, nors visuose kadruose jaučiamas gerai „susistygavęs“ tandemas. Tai gal net ryškiausias, nors ir stropiai slepiamas, šio darbo akcentas. Tračias įspūdis – judesio bei ryškiai fiksuoto vaizdo santykis – autorių noras perteikti ginčo su savimi , su pasauliu, nepasitenkinimo ar protesto aktą ir pabrėžti neišvengiamybę, tikriau – gyvenimo pabaigos tašką. Būtent „pasinėrimą į amžinybę“ ir simbolizuoja paskutinis diptikas. Reikia pripažinti, kad tai gana pasyvus ginčo sprendimas, daugiau kvepiantis susitaikėliškumu, o ne muštynėmis.
Daugeli atvejų fotografijos atlikimo ir pateikimo sėkmę lemia ne tiek spalvos ar šešėlių žaismas, o paprasčiausias „neįprastas“ vaizdas – parodyti žiūrovui tai, ko jis nesugeba arba negali pamatyti. Šio darbo vizualinis „arkliukas“ – nuostabiai laike užfiksuoti išplaukę kūno judesiai ir multiplikavimas, nors norėtųsi pamatyti ir kitų išraiškos priemonių, leidžiančių perteikti konflikto esmę, - rakursas, perspektyva, kadravimas ir vaizdo „centro“ stumdymas būtų padėję autoriams efektyviau parodyti pasakojimo mintį.
Meninę, o gal lyrinę vertę padidina eilės, užrašai po fotografijomis. Bet, reikia pripažinti, autorių sukurtos eilės čia įgauna lyg atskirą, lygiagretų pasakojimą, lyg hipodrome lekiančius ta pačia kryptimi žirgus, kurie, neaplenkę vienas kito, sustos pasakojimo gale. Įvyko klonavimas?
Autoriai neatsitiktinai pasirinko senąjį fotografijų apdorojimo būdą, kvepiantį retro. Šis retrinis stilius – lyg praeities aidas. Tikriau – seno egzistavimas  šalia jauno. Čia, lakštuose ir eilėse,  - ne tik kapų, lyg Juodosios Skylės, negrįžtamai sugeriančios ne tik tai, kas sena (materija) ir atgyventa (papročiai), vaizdinys, bet ir to senumo kitos išraiškos – progreso amplitudės staigus virsmas (bet ne išnykimas!) kita dimensija – patyrimu, atgimimu ir tobulėjimu. Čia autoriai kuria  „kitą dimensiją“  - pati autorė per save, per judesį, liniją išreiškia šviesą, atgimimą ir įsitvirtinimą dar vienai gyvenimo „kadencijai“, gyvenimo tęstinumui įrodyti. O tai jau konfliktas. Tai jau ginčas ir drąsa...
Agnės Vilkoicaitės  ir Jono Pivoriūno „Tristis  est Anima mea“ pateiktas žiūrovų kritikai ne atsitiktinai. Tai savojo „ego“ pristatymas negailestingiausiems kritikams – žiūrovams. Žiūrovų kvietimas polemikai. O tai jau dviguba drąsa...
P.S. Aš manau, kad mes matome jaunų žmonių sielų maištą. Ieškojimų ir praradimų, laukimų ir nusivylimų pasakojimą...DIXI.


„Galvė“ 2005 m.sausio 21 d. Nr.3 8 psl.

Rima Dovydėnaitė

Apie nuostabią ligą fotomaniją, nuo kurios vaistų nėra

Naujas kūrybos etapas
Lentvaryje gyvenantis žymus fotografas Alfredas Girdziušas  antradienį pakvietė į savo mokinių parodos atidarymą Trakų kultūros rūmuose.
„Fotografija gali tapti fotomanija. Tai nuostabi liga, kuria susirgęs nebegali nei pagyti, nei sustoti“ – sako Alfredas.
Parodoje, kuri vyks ne mažiau kaip mėnesį, pristatyti Vilniaus licėjaus abiturientų darbai. Savo žodžius apie nuostabią ligą fotomaniją Alfredas įrodo. Fotomenininkas  beveik tuo pačiu metu atidarė net tris parodas.
Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose ką tik atidaryta jo paties darbų paroda ir jo auklėtinių, buvusių Vilniaus licėjaus mokinių, dabar – studentų – fotokūrinių ekspozicija Merkinės kraštotyros muziejuje.
Galima daryti išvadą, kad daugiau nei tris dešimtmečius skyręs fotomenui kūrėjas įžengė į naują savo kūrybinės biografijos etapą. A.Girdziušas perduoda savo turtingą patirtį ir realizuoja dar vieną saviraiškos būdą.
Ieškojimai viską atperka
Vilniaus licėjuje Alfredas fotografijos meno moko tik antrus metus. Tačiau jam jau pavyko atskleisti kūrybingas jaunuolių asmenybes. Ne  jo mokinių nuotraukos buvo publikuotos spaudos leidiniuose. Fotografas tuo nuoširdžiai džiaugiasi: „Sugaištu daug laiko, kurį galėčiau skirti savai kūrybai, tačiau mano mokinių noras dirbti, ieškojimai ir nuoširdumas viską atperka“.
Alfredas stengiasi atverti kiekvieno autoriaus savitumą. Tai matyti ir iš Trakų kultūros rūmuose atidarytos parodos darbų. Pavyzdžiui, Artūras Sukovas mėgsta fotografuoti peizažus, fiksuoti kelyje vykstantį judėjimą, atskleisti dinamikos ir statikos bendrumus, darbams suteikti filosofinį atspalvį. Vladimiras Voitechovič bando dirbti kaip momentus gaudantis dokumentininkas, Ieva Grumbinaitė žavisi fotografikos galimybėmis.

Mokykla – menų kalvė
Alfredas prisipažįsta, kad  nebūtų ant savo pečių užsivertęs nelengvos fotografijos mokytojo naštos, jei ne puiki, kūrybingumą puoselėjanti Vilniaus licėjaus aplinka. Šiame licėjuje rūpestingai ugdoma meninė raiška: vaikai mokomi šokio, dailės, dramos, meninio skaitymo ir kitų su menais susijusių dalykų.
Fotografijos pamokos ypač mėgstamos. Šiam užsiėmimui mokykla sudarė visas sąlygas ir skiria pakankamai lėšų.
Fotoparodos atidarymo metu su „Galvės“ laikraščio redaktore Sigita Nemeikaite (kairėje) šnekasi Aušra Girdziušienė.

Nauja paroda – „Šanchajus“
Nerimstantys, kaip ir Alfredas, jo mokiniai jau rengia naują parodą, kuri vadinsis „Šanchajus“. Parodoje bus įamžinti sparčiai besikeičiančio Vilniaus Kalvarijų gatvės rajono gyvenimas.
Jaunieji fotografai skuba įamžinti gyvenimą, kuris kasdien negrįžtamai nueina į praeitį. „Šanchajumi“ vadinami lūšnynai su jo margaspalviais gyventojais, jų skurdžia, nelinksma buitimi ir kasdienybe. Lūšnynai sparčiai griaunami ir jų vietoje iškyla modernūs, šiuolaikiški pastatai. Buvusias spalvas keičia stiklo, plastiko ir reklamų blizgesys.
„Su šia paroda gal net pavėlavome. Daug senų namų, įdomių užkaborių, kiemų jau nušluoti nuo žemės paviršiaus. Skubame įamžinti, kas dar yra, bet neilgam“ – pastebi fotomenininkas.
Pelnė valstybinį apdovanojimą
Savo kūrybinę autobiografiją Alfredas skaičiuoja nuo 18 metų. A.Girdziušas yra baigęs Vilniaus technologijos technikumą, kur įgijo fotografo specialybę. Vėliau studijavo Vilniaus universitete geologiją bei žurnalistiką.
Alfredas yra universalus fotografijos kūrėjas, galintis suderinti reporterio ir fotomenininko išraiškos galimybes. Jis yra dirbęs keliuose rajoniniuose laikraščiuose, šalies dienraščiuose „Diena“, „Respublika“, „Lietuvos aidas“.
Alfredas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio ir atgimimo laikotarpio gyvenime, yra užfiksavęs daugybę to laiko unikalių,  jau istorija tapusių kadrų. Dirbdamas reporteriu, jis įamžino tragiškus 1991 metų Sausio įvykius, yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Tragiškų sausio mėnesio įvykių kadrai buvo iškeliavę ir į užsienį – Lenkijoje buvo suorganizuotos net trys šių darbų parodos, kurios žiūrovus tiesiog sukrėtė.
Įdomus ir netikėtas posūkis
Keletą pastarųjų metų Alfredas dirba savo fotostudijoje  Vilniuje, Lvovo gatvėje, kur talkina ir jo žmona Aušra. Vis dėlto pati įdomiausia Alfredui yra fotomeno sritis. Jis yra pripažintas aktų kūrėjas.
Tačiau naujas, net netikėtas posūkis jo kūrybos kelyje – jaunosios kartos fotografų ugdymas dar tik pradeda atsiskleisti. Nė kiek nenustebčiau, jei Alfredo dėka netrukus išgirsime naujų, įdomių fotomenininkų vardus.

***

Dirbdamas Vilniaus licėjuje, vesdamas fotografijos meno pamokas mokiniams, atrandu fotografų entuziastų, kurių darbai pranoksta kai kurių mano kolegų profesionalų „kūrinius“. Kai kurie mokiniai, jau baigę mokslus licėjuje ir jau būdami studentais, dažnai užbėga pas mane į studiją pasitarti arba pasiguosti. Kartais licėjuje ateina mokiniai ir prašosi priimami į mano pamokas, nors rudenį buvo užsirašę į kitą meno raiškos profilį. Tokie mokiniai yra patys aktyviausi. Prieš pat 2005 metų pabaigą į klasę užsuko viena mokinė ir taip pat pasiprašė priimama. Paklausiau gal turi nuotraukų ar nors fotoaparatą. Ji man davė kompaktinį diską ir kai pasižiūrėjau čia įrašytas fotonuotraukas – aiktelėjau. Nuotraukų gausa ir žanrų įvairovė tiesiog pribloškė. Pasiūliau organizuoti fotoparodą. Kadangi dominavo gamtos etiudai, portretai ir makrovaizdai, gimė ir parodos pavadinimas „Gamta žmogus daiktai“. Taip gimė savotiškas autorės pasakojimas apie žmogų: gamta – gimimas, žmogus – žmogaus gyvenimas, daiktai – žmogaus darbai. Pradžia, kulminacija ir pabaiga. Daiktai – žmogaus darbų, gerų ar blogų darbų išraiška. O kadangi tai trys vertinimo kriterijai, darbai buvo pateikti triptikų pavidalu.
Čia pateikiu parodos, kuri buvo eksponuojama Švenčionių centrinėje bibliotekoje, pristatymą:

Gamta žmogus daiktai

Gerbiami parodos lankytojai,  šiandien jums pristatoma jaunos fotografės, Vilniaus licėjaus 3 klasės  mokinės Augustės Zebuolytės darbai. Jūsų kritikai pateikta 10 triptikų (30 lakštų), atspindinčių autorės požiūrį į ją supantį pasaulį, jos filosofiją apie gyvenimo pradžią, gyvenimo vyksmą ir to gyvenimo įsikūnijimą, arba to gyvenimo prasmę, to gyvenimo virtimą, galbūt, materialia išraiška, kad po vieno gyvenimo pabaigos egzistuotų palikimas, užuomazga kitų gyvenimų pradžiai.
Kiekvienas autorės triptikas tai lyg atskiras pasaulis arba gyvenimas, turintis savo pradžią gamtą, gyvenimo kulminaciją - žmogų ir pabaigą – ką žmogus paliko po savęs. Tai ne atskiri pasakojimai, tai ne atskiri vaizdai, o dalys ištiso pasakojimo, jungtys arba sakinio žodžiai, be kurių net nuostabiausias pasakojimas prarastų grožį, neišgirdus, o čia nepamačius, to ar kito fragmento. Bet tų triptikų visuma sudaro vientisinį pasakojimą, Augustės pasakojimą apie… jos gyvenimą.
Kiekvienas Augustės triptikas prasideda gamtos etiudu. Gamta – idealus, išbaigtas, bet tuo pačiu besivystantis, kintantis pradas, turintis griežčiausius, negailestingus įstatymus. Ir čia autorė mato greičiau gležną, pažeidžiamą, trapią terpę, kurioje prasideda gyvybė, pradžią tiek pažeidžiamą, kad Augustei su kiekvienu užfiksuotu gamtos vaizdeliu norisi mums priminti – nežaiskime savų pačių likimais.
Augustės ŽMOGUS kiekviename triptike pateikiamas kaip tos gamtos dalis, tos gamtos naudotojas, kūrėjas, kaip tos gamtos gyvosios piramidės viršūnė. Autorė nesistengia žmogų parodyti “atviru tekstu” – tam ji naudoja kitas išraiškos formas, detales, rakursus bei šešėlių ar spalvų žaismą, patį žmogų dažnai įprastina per pačios gamtos etiudus,  jos žmogų atspindi greičiau ta aplinka, kurioje jis gyvena. Jos žmogus žiūrovui greičiau suprantamas kaip simbolis, turintis galią ir tuo pačiu bejėgis, turintis daug ir esantis vienut vienutėlis šiame pasaulyje. Jos žmogus tai žmogaus darbai – geri ar blogi, tai žmogaus aktyvus arba pasyvus dalyvavimas tame gyvenime. Kaip ne keista, bet tas gyvosios gamtos valdovas, žmogus, yra tik... tarpinė grandis tarp gamtos ir... daiktų. Daiktų, kuriuos jis sukūrė, kuriuos jis paliks kitiems.
Tie sukurti žmogaus daiktai yra lyg pagalbinė priemonė, lyg papildoma pakopa ateičiai, ateinančioms kartoms. Bet autorė nesureikšmina daiktų, neįvardina jų kaip žmogaus egzistencijos galutinio tikslo. Augustė dažnai daiktuose mato, kaip ne paradoksalu, žmogaus atotrūkį nuo gamtos. 8-ame ir 9-ame triptikuose, medelio, išaugusio pamatų apsupty, likimas aiškus. Bet jis auga, tiesiasi į saulę... Ar tai ne potekstė? Ar ne simboliškai parodytas pačio žmogaus gyvenimas?  Ar ne čia parodytas kai kurių žmonių gyvenimo tragizmas -  tu gimei ne laiku, ne vietoje ir nelaukiamas.
Pirmojo triptiko parašai:
1. Viskas prasidėjo taip…  per atkaklumą
2. O kad nepargriūtum, turėjai įsikibt į tėčio ranką
3. Iš tikrųjų debesys net tada netilpo į jokį kibirą
Viso parodoje buvo parodyta 10 triptikų
2003 metų pabaigoje susitikau su  UAB “Stiklo linija” savininku Artūru Varanka. Vienu metu, kai aš dirbau suomių firmoje BFT (“Baltic Foto Trading”), Artūras buvo mano klientas. Jis pasiūlė išleisti 2004 metų kalandorių. Idėja, žinoma, buvo viliojanti, tuolab, kad darbų turėjau pakankamai. Gerokai vėlavome ir tik prieš pat Kalėdas “pagimdėme”. Praktiškai visus kalendorius… išdalinome dovanoms. Biznis? Taigi aš ne biznierius, pasirodo.  Nuostoliai buvo? Tiek to, manau, gal liks kam nors ilgesniam laikui, o ne vieneriems metams…


„Galvė“
2004 m. balandžio 30 d. Penktadienis
Nr.17 (7074)



Vytautas Žemaitis

Girdziušų šeimos  2004 m. kalendorius

Fotomenininkai Aušra ir Alfredas Girdziušai išleido šių metų kalendorių. Jame yra 13 meninių fotonuotraukų iš ciklo „Apšvietimo etiudai, aktai“. Dvi iš šio ciklo nuotraukų yra „gimę“ Trakuose, kitos – Vilniuje Lvovo gatvėje esančioje Alfredo Girdziušo fotostudijoje.
Kone visas nuotraukas trakiečiai yra matę praėjusiais metais surehgtoje fotoparodoje Trakuose, verslininkų Mindaugo Neniškio ir Saulės Lementauskienės „Kodak“ firmos įmonės „Su Saule“ fotosalone.
Aušra Girdziušienė gimė Trakuose, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, vėliau apsigynė socialinio darbo specialistės diplomą. Dirbo žurnalistinį darbą. Šiuo metu Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinėje mokykloje dėsto lietuvių kalbą. Beje, Aušra yra ir savo vyro fotomeno pirmoji analitikė ir kritikė.
Alfredas gimė Aukštaitijoje, gražiame Ignalinos krašte. Nuo 18 metų pradėjo fotografuoti. Yra išsaugojęs visus negatyvus.
Nuo 1980 m. dirbo žurnalistinį darbą įvairiuose leidiniuose. Taip pat dirbo ir „Galvėje“. Už  1991 m. sausio įvykius apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.
A.Girdziušas yra fotomenininkų sąjungos narys. Dalyvavo tarptautinėse parodose užsienyje. Savo nuotraukas publikuoja respublikiniuose žurnaluose „Moteris“, „Vyras ir moteris“, „Tik vyrams“, „Tavo vaikas“ ir kituose. Šiuo metu dirba meninės ir reklaminės fotografijos srityje.
Girdziušų šeima gyvena Lentvaryje. Augina sūnų Pijų ir dukrelę Ūlą.
Fotomenininko mintyse jau bręsta kitas nuotraukų ciklas apie žmogaus evoliuciją, tai yra, nuo gimimo iki Anapilin išėjimo.
2004 metų kalendoriaus rėmėjai „Stiklo linija“, „Šviesos studija“ ir „Diemedžio“ leidykla, kuri kalendorių išleido. Tai aukšto meninio lygio nuotraukos, puiki poligrafija.


2004 metų kalendoriaus viršelio, gruodžio, birželio ir liepos mėnesių iliustracijos

************************************************************ *
Gal nuostabiausias mano širdžiai darbas – fotonovelės „Ūla“ sukūrimas. Šia fotoparoda buvo atidaryta 2005 metų rugsėjo 6 dieną Vilniaus rotušės festivalis.  Nustebino viskas – žmonių dėmesys ir svečių gausumas. Šią parodą jau seniai svajojau padaryti, bet nebuvo medžiagos. Ir ją rinkau septynis metus, jeigu ne daugiau. Ir šiai parodai gimti buvo didelis akstinas – prisiminimai. Prisiminimai apie Dzūkijos upę Ūlą, pačią Dzūkiją, pušynus ir šiltus rudenio vakarus...

Alfredas Paliesius
Dzūkija
Dzūkija, Dzūkija, Dzūkija –
Smėlio kalvos, pušynai ir kloniai,
Ten Ūlos išsiraičius gija
Prisiglaudžia prie Merkio maloniai...
Rymo amžiai tarp vingių Grūdos,
Cimakavo krantų, Kludzo brado,
Prie Žiūrų, Musteikos, Matalyno būdos –
Lyg sau amžiną vietą atradę...
Pasiklydę kaimeliai miškuos,
Dzūkų šnektą nuplugdo Strauja,
Dzūkų dainą dainuoja visa
Dzūkija, Dzūkija, Dzūkija...     
1994
********************************************************************************** *


Aušra Ramoškaitė

Fotonovelė apie mergaitę Ūlą
(medžiaga buvo paruošta spaudai)

Rugsėjo 6 dieną Vilniaus rotušės festivalį atidarė Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario Alfredo Girdziušo fotonovelė „Ūla“. Paroda veiks iki rugsėjo 25 dienos.
Autorius, Lietuvoje ir užsienio šalyse žinomas kaip aktų žanro atstovas, nustebino daugelį žiūrovų neįprasta tema – fotonovele apie vaiką. Bet, pasak A.Girdziušo, tai tęsinys to, ką jis rodė žiūrovams savo ankstesnėse „Apšvietimo etiudai, aktai“ parodose:  juk „...gyvosios gamtos piramidės apačioje – amebos beplaukioja, viduryje – varliagyviai, o jos viršūnėje – žmogus! Kad žmogus pratęstų savo egzistenciją, o ne išnyktų kaip dinozauras, moteris privalo būti nors per pusę plauko aukščiau už vyrą grožiu, protu, elegancija, švelnumu ir visomis žmoniškomis dorybėmis. Kitaip koks vyras prieis prie jos, pamils ją, susilauks vaikučių. Tad aš fotografuoju grožio piramidės viršūnę, tad ši paroda – išdava ankstesniųjų parodų, tęsinys pasakojimų apie moteriškumą, išdava šio proceso galutinio rezultato – vaikučio gimimas, jo, kaip žmogiškosios giminės pratęsimo tarpinės grandies, gyvenimo pradžia!..“- taip šmaikštavo autorius rotušės pilnoje svečių Pilkojoje salėje.
A.Girdziušo fotonovelę  galima įvardinti kaip triptiką: pirmoji dalis – mergaitės Ūlos gimimas, kuris turi jos vardo atsiradimo literatūrinę priešistorę,
Baletmeisteris maestro Elegijus Bukaitis

antroji dalis ikimokyklinis gyvenimas ir trečioji, pati išraiškingiausia – pasiruošimas mokslui Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje (choreografijos bei baleto pamokos pas maestro Elegijų Bukaitį) ir mokslo pradžia mokykloje.
Tai fotonuotraukų ciklas nuo pat Ūlos gimimo iki šių dienų, kai jai sukako septyneri metukai. Autorius parodą į fotonovelės rūbą „įvilko“savo (pasirašo literatūriniu pseudonimu Alfredu Paliesium) poetiniais tekstais ir, galbūt, kai kuriuos mergaitės gyvenimo tarpsnius šie  eiliuoti pastebėjimai ypač išryškino: pirmasis bendravardžių Ūlų, upės ir mergaitės, susitikimas –„...Ūla pamils gal Ūlą, gal Ūlą išbučiuos Ūla...“. Ypač autorius pabrėžė adaptacinį laikotarpį prasidėjus mokslams menų mokykloje. Tai ir mokslas klasėje, namų ruoša, fortepijono pamokos – tas fizinis bei psichologinis krūvis vaikui, pasiryžusiam mokytis... baleto.Gal autorius tuo norėjo pabrėžti, jog už gražaus baleto šokio fasado slypi sunkus, varginantis darbas. Čia kulminacija pabrėžiama užmigusios su drabužiais Ūlos nuotrauka. Bet vaikas yra vaikas – nauja diena ir vargai užmiršti. Vėl šėlsmas su bendraklasiais, dūkimas su draugais. Skrydis sūpynėmis ir lėkimas keliu, kuriuo eina kanonų sukaustyta procesija. Taip parodyta priešstata tarp dogmų ir vaikiškos laisvės.

Berutuliuodamas fotonovelėje  ne tik fotografinį bet ir literatūrinį pasakojimą, Alfredas Girdziušas parodo kaip formuojasi vaikučio pasaulio pažinimas nuo pat gimimo iki tos dienos, kai jis simboliškai tampa savarankišku savojo „aš“ šeimininku.
Tai ypač ryšku pačiose paskutinėse dvejose nuotraukose: Ūla važiuoja traukiniu ir žvelgia pro langą tolyn, į nežinią, o mintys jos lenkia patį sąstatą – koks likimas jos laukia ten, tolumoje. Ir paskutinėje nuotraukoje pavaizduota Ūla, beeinanti tolyn  vingiuotu keliu – „...nešuosi savyje šviesiausią viltį...“.
Taip autorius optimistiškai savą viltį atiduoda nešti savajai... dukrelei Ūlai.


2005 metų pabaigoje  sulaukiau skambučio iš Bernotų. Tai kaimas, esantis 3 km kilometrai nuo Paliesiaus. Tenai jaunystėje eidavau šokti. Paliesius-Mielagėnai- Bernotai sudaro lygiašonį trikampį. Skambino iš Bernotų bibliotekos bibliotekininkė Audronė Filipavičienė ir paprašė duoti kokią nors parodą. Paklausiau kaip jinai mane „atkniso“. Sužinojau, jog jinai surado internete paskelbtą medžiagą apie fotoparodą, vykusią Zarasuose. Tuo metu  neturėjau nieko, tad atidaviau 1991 metais darytas nuotraukas apie 1991 metų sausio mėnesio  įvykius. Tiksliau – likučius fotoparodos, iškeliavusios į Lenkiją ir taip nesugrįžusios. Audronė apsidžiaugė, bet, kaip vėliau sužinojau, turėjo daug vargo su jų eksponavimu: krito, raitėsi, plyšo... Jau 2006 metų kovo pradžioje sulaukiau vėl skambučio ir mes susitarėme Bernotuose eksponuoti „Fotonovelę Ūla“. Kraštietis Antanas Čebatariūnas, menininkas, medžio drožėjas, pažadėjo man tą parodą nuboginti. Parodą organizavome kovo 25 dieną (šeštadienį). Spaudai, t.y. į Ignaliną išsiunčiau savo kursiokui, žurnalistui, „Mūsų Ignalina“ laikraščio redaktoriui ir savininkui Jonui Baltakiui Aušros Ramoškaitės paruoštą medžiagą „Fotonovelė apie mergaitę Ūlą“ ir paprašiau, kad jis savo vardu paskelbtų – ir greičiau, ir tiksliau bus parašyta apie šios fotonovelės esmę. Jonas garbingai išpildė mano prašymą ir per parodos atidarymą net atvežė man į archyvą vieną egzempliorių.
Parodą kabinome visi – Aušra, Ūla, Pijus ir  Audronės vyras. Pijus po pietų išvyko į Vilnių su Antanu, tad atidaryme nedalyvavo. Į atidarymą atvyko Jonas Baltakis su Mamertu Krapausku, buvusiu „Naujoji vaga“ redaktoriumi, kuris dar 1989 metais organizavo Ignalinoje mano fotoparodą „Apšvietimo etiudai, aktai“. Buvo susirinkę vietinių žmonių. Atėjo net iš Paliesiaus Bronius Girdžiušas (kaip jį vadino bernai –Paciešnas), Trakų klebono Valdo Girdžiušo tėvas, mano vyresniojo brolio, Teofiliaus draugas.

***


Alfredas Paliesius

Pasakojimas apie Ūlą

Tai įvyko prieš trylika metų Dzūkijoje. Buvo rugsėjo mėnesio pats vidurys. Basčiausi miškuose netoli Zervynų ir rankiojau grybus. Deja, negausus derlius ar grybingų vietų nežinojimas vijo ir vijo tolyn, kol pagaliau iššokau prie upės. Tai buvo Ūla.
Retokai apaugusi alksniais salpinė terasė nedideliu vingiu išrietė upę ir baigėsi neaukštu skardžiu. Čia ir nutariau perkąsti, tuolab, kad pastebėjau dar vieną grybautoją, kurstantį varganą lauželį. Pasilabinau. Lauželio šeimininkas maloniai atsakė ir pakvietė patogiai įsikurti. Mūsų bendrą stalą paįvairino tik mano paguldyta gertuvė su naminiu obuolių vynu. Saulė glamonėjo spinduliais, svaigino čiobreliai ir laužo dūmai. Įsikalbėjome. Apie grybus, apie Lietuvoje kvepiančias permainas, vėl apie grybus. Ir aš, žvelgdamas į jauno pašnekovo žilus plaukus, nelabai gudriai pabandžiau atspėti jo amžių. Vyras surimtėjo ir giliai atsidusęs  papasakojo nutikimą, kurio dalyvis buvo jis pats. Tada, per naktį, jis ir pražilo...
-…Esu iš Vilniaus ir į šias vietas pirmą kartą pakliuvau, kai turėjau dvidešimt metų. Mėgstu gamtą  ir dažnai  mano grybavimai pasibaigia nakvyne miške ar prie vandens. Įmantraus nieko nesitampau – įsikuriu ten, kur užklumpa vakaras. Ir tada, kai aš dar nepažinojau šių vietų ir nežinojau prie kokios upės pavakary atlapnojau, nieko neturėjau: įkūriau laužą, pasitiesiau neperšlampamą kilimėlį ir savo nuolatinį palydovą - kareivišką katiliuką. Jį ir užkaičiau su vandeniu. Pradėjo kilti rūkas. Išbariau save, kad pasirinkau labai jau atvirą vietą nakvynei. Bet po sočios vakarienės greit užmigau.
Pabudino ne drėgmė ar šaltis, o keistas jausmas, kad kažkas mane stebi. Laužas degė skaisčiai, lyg ką tik užkurtas.  Aplinkui buvo šviesu nuo pilnaties bet, už keliolikos žingsnių rūkas jau tirpdė medžių siluetus. Tuo metu visai netoli pasigirdo gūdus vilko staugimas. Nesu bailys, bet  kailis pašiurpo, tad peilį prisitraukiau arčiau. Pašokau, atsigręžiau, kad žvigtelėčiau į mėnulį ir... vos į laužą neįvirtau – priešais mane stovėjo basa ilgais plaukais mergina. Na, galvoju, arba vietinė viliokė, arba iš tų poilsiautojų, atsibasčiusių savaitgaliui prie upės. Ir tikrai, tolėliau pamačiau jų visą ratelį. Visos basos ir, keisčiausia, visos panašios lyg būtų seserys. Nei palapinių, nei mantos nesimatė. Sumanė mat, galvoju, šmaikštuolės iš manęs pasišaipyti! – pakvietė į ratelį, kad vienas nešalčiau. Šokėjas aš menkas, bet tą naktį siautėjau – na ir šokom! Nežinau, dabar tikrai negaliu pasakyti, bet, atrodo, muzika skambėjo. Tai buvo kažkoks  siautulys, kokio gyvenime daugiau nepatyriau – lėkėm ratu, sukomės, nardėm toms kvatoklėms krykštaujant į upės duburį, į  pačius verpetus, vėl lėkėm ratu, kol pagaliau, prarasdamas nuovoką, sudribau prie savojo laužo. Akis užmerkiu ir aš vėl lekiu ratu - lyg pirmą kartą būčiau prisisiurbęs degtinės. Atsimerkiu – žvaigždės ratu skrieja, mėnulio pilnatis taip arti, kad net pro užmerktus vokus spigina akis. Laiko tėkmės nesuvokiau…
…Pramerkiu akis, o priešais mane vėl stovi toji mergina. Pati jauniausia iš tų basakojų. Ir čia vėl lyg vilkas užstaugia – Ū-Ū-Ū! Ir keistas aidas, lyg lojantis, lyg aikčiojantis – A-A-A… Dabar žinau šios upės vardą - Ūla. Gal ir tada tą merginą kažkas šaukė šiuo vardu – Ūla. Tik iškart aš  to nesuvokiau. Gal tai tik sutapimas, bet, prisiekiu, aš girdėjau aiškiai tokį vardą ir tikiu, tai buvo Jos vardas, vardas tos merginos. Ir dar kas keisčiausia – aš stebėjau ją iš taip arti, kaip dabar patį matau. Įsiminiau visam gyvenimui jos veidą. Tada tik spoksojau išsprogdinęs veizolus, nes sąnariai nebeklausė, buvau lyg sustingęs. Gulėjau kaip sukaustytas. Mačiau, kaip Ūla nuėjo prie upės ir lyg ištirpo rūke. Laukiau sulaikęs kvapą ir skaičiavau savos širdies dūžius. Ar aš pabudau? Nežinau pirmiausia ar aš miegojau!  Kai atsipeikėjau, laužas smagiai liepsnojo, o rūkas taip ir neišsisklaidė iki aušros.  Prašvitus nusliūkinau besišaipydamas iš savo sapno ten, kur šėlau. Ir prisiekiu visais šventaisiais, kiek tik jų yra  pasaulyje – pievelėje pamačiau ratą be rasos. Sausutėlį pievos plotelį! Pamaniau, jog kuoktelėjau. Nubridau upės link, kad apsišlakstyčiau įkaitusią galvą ir, kai pasilenkiau, vandenyje pamačiau save tokį, kokį matote dabar – visai žilą. Truktelėjau kuokštą ir iš tarpupirščių į vandenį barsčiau žilus plaukus...
Daugelį metų lankausi čia, pramyniau, galima sakyti, taką. Sėdžiu kartais nuo vakaro žaros iki ryto aušros, kuriu didžiausius laužus, bet dvasios tyli. Geriu šios upės vandenį,  neriu į šaltą kaip ledas duburį, klausiu vos ne kiekvienos pušies, alksnio kur Ūla, bet visi tyli. Tyli ir upė. Tos merginos ar dvasios vardą savo dukrai daviau. Ūla ją šaukiu...
...Žilagalvis vyras nutilo ir, panarinęs galvą, su vytele pradėjo laužo pelenuose braižyti mįslingus hieroglifus. Nubraižo, išlygina ir vėl kuria naujus. Tik daug vėliau, kai į rankas pakliuvo japonų-lietuvių kalbų mokomasis žodynas, suradau vieną labiausiai įstrigusį, labai panašų į vieną ženklą – tai buvo žodis “moteris”. Nežinau, ar tik atsitiktinai sutapo tie rašmenys, ar prie Ūlos tądien žilvičio vytis anos Ūlos mintis ar prašymą, o gal kvietimą ar šauksmą norėjo išsakyti, priminti anam vyrui – aš tau rašau tavo ranka iš praeities, tik skaityk, suprask. Gal toji patrakėlė mergina vytį vedžiojo? Sunku paaiškinti, dar sunkiau suvokti tuos atsitiktinumo dėsnius, kurie, anaiptol, ne atsitiktinai, o pasirinktinai valdo mus...

***

Kvietimas į“Ffotonovelė „Ūla“ parodą
Apie fotoparodą „Ūla“ taip pat buvo parašyta  2005 spalio 8 dienos laikraštyje „Voruta“ ir paskelbta internete.

„Voruta“, 2005 m. spalio 8 d. Nr. 19(589)
Fotonovelė „Ūla“ – odė dukrai
    Vilniaus Rotušėje, kur daugelis menininkų eksponuoja savo darbus, rugsėjį veikė žinomo fotomenininko Alfredo Girdziušo fotoparoda. Autorius ją pavadino fotonovele „Ūla“. Tai labai asmeniškas pasakojimas apie jo septynmetės dukrelės gyvenimą nuo pat jos gimimo, kuris anaiptol neatrodo vaikiškas. Fiksuodamas esminius momentus, menininkas bando mus supažindinti su vaiko žingsniais į pasaulį.
  Autorius aiškina, kaip kilo mintis duoti dukrai Ūlos vardą. „Tai įvyko prieš trylika metų Dzūkijoje. Grybaujant teko atsidurti prie Ūlos krantų. Paveiktas subtilaus gamtos grožio, o gal suvalgyto netinkamo grybo, susapnavau sapną, supintą iš mistinių ženklų. Sapne regėtos merginos ar dvasios vardą savo dukrai daviau. Ūla ją vadinu…“ – rašo A. Girdziušas. Fotomenininkas šalia kiekvienos nuotraukos pateikia po minimalistinį aprašymą, o jo dukrelė kai kuriuos jų padailino piešinėliais. Darbuose perteikti svarbiausi momentai: žmona Aušra su sūnumi Pijumi laukia mažojo žmogeliuko atėjimo į šį pasaulį, intymūs gimimo džiaugsmai, Ūlos ir Ūlos upės susitikimas mėnesienoje. Paminėtas krikšto Trakų bažnyčioje momentas, kada mons. V.P.Rūkui paklausus, kokį šventą vardą duos kūdikiui, Alfredas atsakęs, „jog nėra lietuviui šventesnio vardo negu upės Ūla vardas“.Toliau perteikiamas mergaitės baleto mokymasis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Menininkas fotonovelę pateikia reportažinėmis nuotraukomis, taip pabrėždamas, jog ta akimirka jau nebepasikartos. A. Girdziušas sąmoningai pasirinko nuotraukų eiliškumą. Akcentuodamas darbo pabaigą dviem ypatingom nuotraukomis, kuriose – mergaitės žengimas iš vaikystės į dar nežinomą pasaulį. Autorius palieka galimybę kurti kitą fotonovelę plėtojant šią temą.
  Menininko biografijos preliudija
  Įdomi ne tik fotomenininko biografija, bet ir jo šeimos šaknys Lietuvoje. Pasak A. Girdziušo, kiekvienos biografijos preliudija turėtų būti prosenelių biografijų ištraukos arba nuotrupos – tiek, kiek pavyksta išknisti šio pasaulio sąvartyne, kurį mes vadiname gyvenimu.
  Alfredo Girdziušo giminės šaknys Ignalinos rajone, Mielagėnų parapijos Paliesiaus kaime. Ten jis gimė ir augo. Visas kaimas pažinojo jo senelį (tėvo tėvą) Krištopą Girdžiušą – „čierauniką“ (raganių). Mokslų Krištopui teko semtis Rusijoje. Domėdamasis savo protėviais fotomenininkas sužinojo, jog Krištopui teko Peterburge „padirbėti“, o savam kaime senelis visus stebino originaliais fokusais. 1996 metais išleistoje Vito Saldžiūno knygoje „Fokusai“ A.Girdziušas rado gana įdomią informaciją, patvirtinančią jo pasakojimus: „…1883 metais iš Peterburgo į tėviškę grįžo K Girdžiušas (1858–1936), pramintas Belecku. Jis parsivežė daug įvairaus rekvizito, magijos knygų. Ignalinos apylinkių klojimuose Girdžiušas demonstruodavo skraidantį rutulį. Žmonės pasakojo, kad jis galėjęs užtvindyti pirkią vandeniu. Greičiausiai tai buvo masinės hipnozės seansai.“
  Alfredas Girdziušas puikiai atsimena knygą „Juodoji magija“, iš kurios teko mokytis slaviškų raidžių. „Tačiau to krašto žmonės nesidavėme nei sulenkinami, nei sugudinami: dzvylika miedzinių kaciliukų paciltėn pliumpc… Taigi lyg ir dzūkai. Rytų dzūkai pagal kalbininkus,“ – rašo fotomenininkas.
  Mama Jadvyga kilusi iš Stasio Černiausko šeimos, kurie 1938 metais ketino emigruoti į Prancūziją, tačiau Liudvikui Girdžiušui (Alfredo tėvui) pasipiršus Jadvygai, tai neįvyko. Alfredas gimė Girdžiušų šeimoje, o pasų poskyrio darbuotojos dėka, tapo Girdziušu. Kaip ir daugeliui tokios tvarkos nuskriaustųjų, Alfredui giminystę teko įrodinėti teisme. Šeimoje buvo penki vaikai, Alfredas vienas iš dvynių brolių. Tėvo jie neprisimena, nes jis 1949 metais prieš pat šv.Velykas buvo nušautas bolševikų kariuomenės kareivių. Mamos Jadvygos šeimoje taipogi būta žudymų, kurie paliko kartų pėdsaką kiekvieno iš jų širdyje.
  Vėliau Jadvyga Girdžiušienė ištekėjo už Martyno Katkausko, pagimdė dar keturis vaikus. Dviems ilgai negyvenus, liko septyni vaikai. Kadangi šeimyna buvo gausi, vaikams teko uždarbiauti ganant karves. Naudingas buvo ne tik natūrinis darbo mokestis – bulvės, grūdai, bet ir laisvu laiku perskaitytos knygos.
  Teko A. Girdziušui bei jo broliui mokytis Molėtų mokykloje-internate. Atsidūrusiems toli nuo artimųjų jiems reikėjo išmokti savarankiškumo, disciplinos, buities darbų – adyti kojines, valgį gaminti, pasitaisyti elektros prietaisus ir kt., kurie praverčia ir šiandien. Baigę aštuonias klases broliai nutarė mokslus tęsti Vilniuje. Čia jų keliai išsiskyrė – Alfredas, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto inžinerinės geologijos ir hidrogeologijos specialybės studijas. Čia ir prasidėjo įdomus fotomenininko gyvenimas. Teko jam dirbti taigoje (Rusijos Kemerovo šiauriniuose rajonuose), daug keliauti po Rusiją, Vidurinę Aziją, Užbaikalę, Altajų, Pamyrą, Užkarpatę, Užkaukazę. 1998 metais su būsima žmona Aušra Gruzdzevičiūte organizavo daug kur skelbtą ir daug kur aptarinėtą pirmą ekspediciją į Pamyro kalnus ieškoti sniego žmogaus. Visi žygiai, žinoma, buvo fiksuojami
fotojuostose. Fotoaparatas į jo rankas pakliuvo, kai jam sukako 19 metų. Nuo to laiko jis sugebėjo savo negatyvus išsaugoti, archyvuoti, aprašyti.
  Fotojuostose įamžino 1988–1991 metų įvykius,organizavo fotoparodas, ir už tai Alfredas Girdziušas buvo apdovanotas „Sausio 13-osios atminimo medaliu“. Viena paroda apkeliavo Lietuvą, pabuvojo Lenkijoje.
  Paaiškėjus, kad geologija neturi jokių perspektyvų, fotomenininkas bandė reikštis žurnalistikoje. Dirbo žurnale „Mūsų žodis“, laikraščiuose „Lietuvos aidas“ ir „Respublika“, kartu su bendraminčiais įkūrė spalvotą rajoninį laikraštį „Trakiečių rūpesčiai“ (vėliau – „Senoji Sostinė“), fotokorespondentu dirbo „Dienoje“. Po trečio kurso teko atsisakyti mokslų dėl darbo, šeimos, kūrybos.
  Pirmąją viešą fotoparodą 1984 metais surengė „Vilniaus“ kino teatre ir vadinosi „Apšvietimo etiudai, aktai“. Šis pavadinimas iki šiol nekinta. Kinta tik turinys. 1989 metais tapo Fotomenininkų sąjungos nariu. Šiuo metu Alfredas
Girdziušas, talkinamas žmonos Aušros (H. Sinkevičiaus vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, rašanti straipsnius), kasmet surengia 5–6 personalines fotoparodas skirtingų žanrų, tačiau tradicinė fotoparoda „Apšvietimo etiudai, aktai“ išlieka. Moka užsidirbti iš fotografavimo, todėl turi nuosavą fotostudiją. Nuo 2003 metų Vilniaus licėjuje dėsto fotografijos meną ir organizuoja mokinių parodas. Galima sakyti, jog fotomenininkas Alfredas Girdziušas yra labai veikli, daug mačiusi
ir išgyvenusi, daug pasiekusi ir dar siekianti asmenybė. Beje, Aušra ir Alfredas gyvena Lentvaryje.
  Nuotraukas rasite laikraštyje „Voruta“ Nr. 19 (589), 2005 m. spalio 8 d.
Dana Buinickaitė, "Voruta", Nr. 19 (589), 2005 m. spalio 8 d.

***


„Galvė“ 2005 m. rugsėjo 9 d. Nr.36
Aktualijos

Sigita Nemeikaitė

Poema apie Ūlą

Vilniaus rotušėje antradienį atidaryta žinomo šalies fotomenininko, „Galvės“ laikraščio bendradarbio lentvariečio Alfredo Girdziušo fotonovelės paroda „Ūla“. Fotografijos vaizdais A.Girdziušas pasakoja labai intymią ir asmenišką – savo mažosios septynmetės dukrytės Ūlos – istoriją nuo pat pirmosios jos gimimo dienos.
Nuotraukose matome mažo žmogaus gyvenimo preliudiją. Pirmiausia besilaukiančią mažylės Alfredo žmoną Aušrą su sūnumi Pijumi, kuris bando išgirsti sesutės beldimąsi į pasaulį, jos įstabų gimimo momentą, paaugusios Ūlos žaidimus ir sunkias baleto pamokas Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Ekspozicija baigiasi simboliniu kadru – mažoji mergytė keliauja tolyn vingiuojančiu vieškeliu. Jos gyvenimas tik prasideda, jai tik pradeda atsiverti pasaulis. „Nešuosi savyje šviesiausią viltį“, - tokius Alfredo parašytus žodžius perskaitome po šia nuotrauka.
Ši paroda – tai labai poetiškas ir kartu žemiškas pasakojimas apie besiformuojančią vaiko asmenybę. Ir ne tik tai. Alfredas ne tik įamžino vaizdus, bet ir pats parašė eiliuotus tekstus nuotraukoms, kuriuose apmąsto ir savąjį žmogiškąjį bei kūrybos kelią. Šį išbaigtą, su didele meile padarytą kūrybinį darbą galima vadinti ne tik fotonovele, bet ir fotopoema.
Paroda „Ūla“ veiks visą mėnesį. Įdomu, kad ji pradeda fotoparodų ciklą Vilniaus rotušėje.

V.Kasperavičiaus nuotr.


Trakų rajoniniame laikraštyje „Galvė“ šiltai atsiliepė apie fotoparodą „Ūla“

***


„Lietuvos žinios“

Paroda

Mindaugas Klusas

Nuotraukose tilpęs vaikystės žavesys

Beveik visą mėnesį Vilniaus rotušėje Pilkojoje salėje bus spalvingiausia, vaikystės žavesį spinduliuojanti erdvė – čia atidaryta fotomenininko Alfredo Girdziušo paroda – fotonovelė „Ūla“

Ekspozicijoje – septynmetės fotografo dukrelės Ūlos vaizdinė biografija, papildyta autoriaus literatūrinio pseudonimo Alfredo Paliesiaus  poetiniais tekstais, taip pat mergaitės piešiniais.
Fotonovelė prasideda „Pasakojimu apie Ūlą“. Mįslingi jo įvykiai kuria savitą mergaitės gimimo priešistorę. Nakties užkluptas  keliautojas sutinka viliokes paupio dievaites ir per gaivališką jų šėlsmą išgirsta Ūlos vardą. Būsima gyvybė dar tvyro išsisklaidžiusi gamtoje, bet vyriško ir moteriško prado susiliejimas šokio kvaituly pranašauja, kad ji ateina.
Pirmuosiuose fotonovelės vaizduose įamžintas Ūlos atėjimas į šį pasaulį, mamos apkabinimas, pasisveikinimas su broliu ir dviejų bendravardžių – upės ir mergaitės – susitikimas. Kitos fotografijos pasakoja istorijas apie iškritusį dantuką ir pelytę, mergaitę ir skėtį. Vaikų darželyje užfiksuotas dviejų mažylių pokalbis pažymi naują – draugystės, mokymosi gyventi bendruomenėje – tarpsnį.


„Lietuvos žinios“ taip pat parašė labai lyrinį atsiliepimą apie „Ūlą“


Ateina laikas įsigyti ir kitokių įgūdžių – Ūla ima lankyti choreografijos, baleto pamokas. Nuotraukose matyti, kaip susikaupusi  ji lavina judesių grakštumą. Šokio ir lankstumo mokyklą keičia pradinės klasės vaizdai, susitikimas su pirmąja mokytoja. Menininkas fiksuoja namų darbų ruošą, nuovargį ir neįveikiamą, bet labai saldų miegą, Pegaso ratais nešantį mergaitę į nežinomus tolius.
Atskirą fotografijų ciklą sudaro fortepijono pamokos. Tačiau užtenka laiko ir šėlionėms  su draugais – ant didžiulės kaip visas pasaulis lovos ar tėčio fotostudijoje. Pas tėvelį, žinoma, smagiausia. Juolab, kad čia paišdykauti ateina ir maestro Elegijus. Ūla atsiduria persirengėlių ir ateivių iš praeities apsuptyje. Kartais bičiuliai taip įsidūksta, kad sugeba vienu metu atsidurti keturiuose kambario kampuose.
Paskutinėse novelės nuotraukose – Ūlos vasara kaime. Tupint medyje smagu pamąstyti apie dienos įvykis. Arba skriejant sūpynėmis negalvoti visai.
Alfredas Girdziušas paminėjo kelias fotografijas, kuriomis jis ypač patenkintas. Vienoje menininkui pavyko sugauti gležno, bet laisve, gyvybe trykštančio vaikelio ir sustingusių, procesijoje išsirikiavusių figūrų kontrastą. Antroje nuotraukoje matyti, kaip Ūla keliauja traukiniu ir susimąsčiusi žvelgia pro langą. Jos veidas toks tikroviškas, kad, regis, tuoj pasuks galvą ir mirktelės mums visiems.
Autorius, pasakojimą pradėjęs Ūlos atėjimu į šį pasaulį, paskutinėje fotonovelės nuotraukoje tarsi išlydi ją, išeinančią tėviškės takais – į ateitį.
Dauguma šioje parodoje eksponuojamų nuotraukų – portretinės. Čia labai svarbus judesys, fiksuojama fotonovelės veikėjos nuotaika, vidinio pasaulio atspindys veide.
Kol tėtis pasakojo apie parodą, Ūla su savo draugėmis lakstė po rotušės sales -  visai kaip tos paupio dievaitės.

Paroda Vilniaus rotušėje veiks iki rugsėjo 25 dienos

Autoriaus nuotrauka (Ramūno Danisevičiaus): fotomenininko Alfredo Girdziušo fotonovelės herojė – dukra Ūla


***
Ištrauka iš interneto:


PARODOS
IX.9-15
[ištrauka]
Vilnius
ROTUŠĖ
Didžioji g. 31
Iki IX.23 Pilkojoje salėje – A.Girdziušo fotonovelės "Ūla" paroda
Kita informacija buvo patalpinta „7 meno dienos“ leidinyje.  (Ištrauka iš interneto):        Dailė
PARODOS
rugsėjo 9–18
Vilnius

Projektas "Dailininkai fotografuoja Vilnių"
Vilniaus fotografijos galerija
Didžioji g. 19
Paroda "Nuoga diena"
"Prospekto" fotografijos galerija
Gedimino pr. 43
Čekų fotografijos paroda "15 metų Meninės fotografijos institutui Silezijos universitete Opavoje"
Vilniaus rotušė
Didžioji g. 31
A. Girdziušo fotoparoda "Ūla"
Taikomosios dailės galerija
Pamėnkalnio g. 1/13
Algimanto Kezio (Čikaga) paroda "Fotografijos ir leidiniai"
Lietuvos technikos biblioteka
Šv. Ignoto g. 6
Arūno Maniušio fotoparoda "Ežeras lyg raštas"
Sauliaus Paukščio fotoparoda "Lietuva šalia Lietuvos"
Fotonovelė “Ūla” nuo Vilniaus Rotušės Pilkosios salės pradėjo kelią po Lietuvą:
Bernotų Kaimo seklyčioje 2007 metų kovo 25 dieną.
***
Taigi apie fotomeną: tapau Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu 1988 metais. O priiminėjo vienas iš pasipūtėlių  iš Vilniaus fotomenininkų sekcijos, kuris “meną” darė fotografuodamas šiukšlyne išmestus nuo šlapimo pageltusius čiužinius: paima mano nabagę nuotrauką ir atsainiai meta, paima ir meta. Neiškentė ir mano ranka – prispaudžiau jo leteną savąja ir labai lėtai pakėliau, sušlaviau išbarstytus paveiksliukus ir išsinešdinau. Grįžau po mėnesio su kitokio žanro kadrais. Elgesys čiužinių fotografo tas pat. Dar kartą išbildėjau, bet grįžau vėl, bet ne pas jį, o tiesiai į meno tarybą, palikau tenai ant stalo krūvą aktų ir piktas kaip šeškas išėjau. Priėmė. Net be kandidato statuso, tiesiai į narius. Kartais gyvenime šeškai padeda.


Tuometinės Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos Nario bilietas, išduotas 1988 spalio 27 dieną. Priėmimo data 1988 10 18.

Ta “tradicinė“ mano tema gimė gal ne atsitiktinai. Pirmiausia –  sovietinio režimo metu, kada bet koks nuogas kūnas fotografijoje buvo laikomas „supuvusio kapitalizmo propaganda“, šio žanro fotonuotraukų parodų buvo reta Lietuvoje, tad gal pasinaudojau ta banga, bet nesiimčiau apkaltinti save tuo, nes vis gi yra didžiulis skirtumas tarp pačio gražiausio drugelio ir žmogaus fotografavimo. Antra – laisve realizuoti save per nuotraukas pasinaudojo tada, ir ypač naudojasi dabar, labai daug merginų ir moterų. Kartais ir vyrų. Ir norisi pridurti, jog nė viena mergina ar moteris nebuvo nufotografuota prieš jos valią, prievarta, naudojant smurtą, grasinimais, šantažu. Nė viena. Ir šimtai užrašų, paliktų atsiliepimų sąsiuviniuose (vėliau aš atsisakiau rinkti žiūrovų „autografus“), parodė, jog nuogo kūno fotografijos mūsų  žiūrovų nei nustebino, nei papiktino, nei suerzino. Per dvidešimt penkis metus perskaičiau tik vieną davatkišką  „pastabą“: „...kodėl ši prostitutė slepia savo veidelį?“, o Visagine vienas jaunuolis įrašė savo telefono numerį ir adresą, kad atsilieptų ar parašytų jam patikęs... užpakaliukas iš nuotraukos. O studijoje susilaukiau  svečių: pirmoji (jai tada buvo 67 metai) atnešė savo fotonuotrauką, darytą prieš pusamžį Peterburge. Ir man, ilgiau nei dera, bespoksant į tikrą studijinės fotografijos šedevrą, ji su šypsena rusiškai ištarė, jog tai yra ji. O nuotraukoje buvo nufotografuota labai graži nuoga mergina. Ši nuotrauka šiai moteriai buvo lyg aidas tos tolimos jaunystės. Antroji įlėkė kaip furija ir su žemėmis sumaišė mano „Apšvietimo etiudus“. Galop, kada siutas nuslūgo, ji išdidžiai tarė (taip pat rusakalbė moteris pasitaikė), jog „...aš net prieš savo vyrą nenusirengiu!“. Tada jau mane užvaldė siutas – švelniai paėmiau ją už alkūnės ir, privedęs prie veidrodžio, paprašiau įdėmiai pažvelgti į save ir pridūriau kiek įmanoma liūdnesniu tonu, kad aš jos vyrui nepavydžiu. Moteris išlėkė rydama gurkšniais orą. Tai - taip vadinama šoko terapija. Manau gal padėjo, nes niekada jos nemačiau savo parapijoje.

Vienos fotonuotraukos, kurią į konkursą atnešiau visi nenorėdamas, įvertinimas. Tai buvo Commercial Union Lietuva gyvybės draudimo firmos konkursas „Mes ir Gedimino prospektas“.

Teko vieną kartą sunaikinti negatyvus, o fotomodeliui paaiškinti, jog sugadinau beryškindamas. Buvau paleidęs tądien savo „vadeles“ ir fotografavau lyg pirmą kartą matydamas nuogą kūną, nors visi mes labai gerai žinome, jog po drabužiais esame nuogi ir prie to nuogumo jau turėtume priprasti. Beje, fotografuodamas gimdymą įsitikinau, kad, kaip ne keista, ir gimstame nuogi – tik vėliau, kad būtų šilčiau, mus apmuturiuoja, dar vėliau, kad kojoms šilčiau būtų, net kaklaraištį pasikabiname po kaklu. Taigi visas drapanas kabiname ant nuogo kūno, o „padorumas“ – abstrakcija, tikriau buitinė sąvoka, nes rengiamės ne todėl, kad suvokiame „padoru“ ar „nepadoru“, o todėl, kad jaučiame kailiu savo - „šilta“ ar „šalta“. Pataikaudami  „padorumui“ privalėtume šunėkui mauti kelnes. Net  ir drambliui, jau nekalbant apie asilą...
***


„Galvė“, 2003 m. kovo 28 d. Nr3
Puslapis „Fotografija“

Vytautas Žemaitis

Fotografijose įprasmintas jaunystės
ir apnuoginto kūno grožis

Vilniuje trakiečių Saulės Lementauskienės ir Mindaugo Neniškio skaitmeninės fotografijos centro atidarymo proga buvo pristatyta lentvariečių Alfredo ir Aušros GIRDZIUŠŲ meninės fotografijos paroda. Ekspozicijoje buvo 22 meninės fotografijos lakštai
Alfredas Girdziušas – Ignalinos ežerų krašto sūnus. Gimė 1948 m. Mielagėnų valsčiuje Paliesiaus kaime, gausioje šeimoje (pagerbdamas savo gimtinę, vėliau spaudoje pasirašinėjo Paliesiaus pseudonimu – aut. pastaba). Dar būdamas kūdikiu neteko tėčio. Buvęs pokario laikų pasipriešinimo kovų rezistentas Liudvikas Girdziušas-„Pipiras“ tragiškai žuvo nelygioje kovoje su enkavedistais.
A.Girdziušas nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
Šiuo metu Alfredo ir Aušros šeima gyvena Lentvaryje, augina sūnų Pijų ir dukrą Ūlą.

Mokslai

Vilniaus technologijos technikume A.Girdziušas įgijo fotografo specialybę. Vėliau studijavo Vilniaus universiteto Gamtos fakultete geologiją. Praktiką atliko Vakarų Sibire, Kemerovo srityje, kur geologinėje ekspedicijoje dirbo techniku, ieškojo naudingųjų mineralinių iškasenų. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką.

Darbas spaudoje

Jo nuotraukas, straipsnius publikavo gimtojo rajono laikraštis „Naujoji vaga“. A.Girdziušą prisimena ir Trakų krašto skaitytojai. Dirbo „Trakiečių rūpesčių redakcijoje, buvo „Galvės“ laikraščio redakcijos skyriaus vedėjas, reporteris.
Dirbo respublikiniuose dienraščiuose „Diena“, „Respublika“, „Lietuvos aidas“, aklųjų ir silpnaregių žurnale „Mūsų žodis“.

Išsaugota istorija

Alfredas aktyviai įsiliejo į Sąjūdžio, Atgimimo judėjimus. Kaip reporteris fiksavo tragiškus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje. Apdovanotas „Sausio 13-sios“ medaliu.
Išsaugojo beveik visus tų dienų kadrus dėka geraširdžio jauno rusų kareivio, tarnavusio Šiaurės miestelyje. Kaip prisimena Alfredas, jo laimei, dar tų dienų išvakarėse Vilniuje jis atsitiktinai susipažino su apgailėtinos ir juokingos išvaizdos karine uniforma jaunu rusų armijos kareiviu, kuris paprašė jį prisiminimui nufotografuoti. Atnešus nuotrauką, jie susipažino artimiau. Tai buvo totorius, kilęs nuo Maskvos – Aleksandras Junisovas. Vėliau šis kareivis pas Girdziušus lankėsi keletą sykių, netgi Trakuose. Būdanas komandiruotėje Maskvoje, pagal turimą adresą iš ten rastų kareivio kaimynų tesužinojo, kad jo ieškomas draugas Saša yra dingęs be žinios. Tas  pats Saša, sužinojęs iš kariškių, kad bus krečiama Alfredo studija, tuoj pat pranešė jam ir A.Girdziušas suspėjo operatyviai išnešti ir paslėpti brangiausią turtą – negatyvus. Studiją omonininkai žiauriai nuniokojo, išniekino. Bet svarbiausia – buvo išsaugoti negatyvai.

Pagalbininkė ir patarėja

Nuo 18 metų pradėjęs fotografuoti Alfredas aistra fotografijai užkrėtė ir savo gyvenimo draugę Aušrą. Aušra baigusi lituanistiką  Vilniaus universitete. Anksčiau dirbo korektore „Trakiečių rūpesčiuose“. Šiuo metu – Lentvario H.Senkevičiaus vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Savo mokiniams dėsto ir žurnalistikos pagrindus. Neseniai Vilniaus universitete įsigijo antrąją – socialinio darbuotojo – specialybę. Turi bakalauro laipsnį.

Kūryba

A.Girdziušo kūrybos credo – fotografuoti moteris. Vyrų aktų jis nefotografuoja. Anot menininko, vyrų dėmesį patraukia moters grožis.
Jau daugiau nei trisdešimt metų Alfredas pelno duoną iš fotografijos. Šiuo metu turi įsirengęs kuklią fotostudiją Vilniuje, Lvovo gatvėje, kurioje ir gimsta meninė fotografija. Be to atlieka įvairius užsakymus firmoms ar juridiniams (fiziniams) asmenims, daro dizaino, dokumentines, reklamines bei menines nuotraukas.


Apšvietimui naudoja elektros blykstes, prožektorius, kitą apšvietimo įrangą. Fotografuoja „Minoltos“ ir kt. aparatūra.  Fotografo nuomone, visų firmų šiuolaikinės fotomedžiagos geros. Liaudiškai tariant, blogam šokėjui ir grindys maišo. O visa kita pasirenka pagal poreikį. Nuotraukas dažniausiai gaminasi netoli esančioje savo senų bičiulių ir kolegų, trakiečių verslininkų A.Lementauskienės ir M.Neniškio skaitmeninės fotografijos centro laboratorijoje Kalvarijų gatvėje.

Parodos

Pirmoji aktų fotoparoda buvo surengta Vilniuje, „Vilniaus“ kino teatro fojė. Vėliau Girdziušų fotoparodos apkeliavo po visą Lietuvą  (apie 20 parodų įvairiuose miestuose ir rajonuose).
Apie 1991 m.  sausio įvykius buvo surengta 3 parodos Lenkijoje. „Apšvietimo etiudai. Aktai“ buvo eksponuojami Estijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, buvo išvežti į Čikagą (JAV), Čekiją. Bet iš čia jokio atgarsio nesulaukė. Anot Alfredo, iš FIAP`ų (tarptautiniai fotokonkursai) dėl tų prizų „nesimušėme“.
Akylesnis fotografijos mėgėjas A.Girdziušo darbus išvysta kiekvieno miesto ar miestelio kioskuose, bibliotekose, žurnalų „Vyras ir moteris“, „Šeima ir pasaulis“ tituliniuose puslapiuose. Žurnale „Idea MODELS“ publikuojami Alfredo sukurti fotomodeliai, manekenių nuotraukos. Lentvariečio nuotraukos buvo spausdinamos žurnale „Tik vyrams“, tačiau dėl šio žurnalo, anot fotografo, vulgarumo, teikti fotografijas šiam leidiniui atsisakė.
Nepaprastai mėgsta fotografuoti vaikus. Šeimos atžalų Pijaus ir Ūlos tėčio daryti portretai puošia žurnalo “Tavo vaikas“, kitų leidinių puslapius.

Ieško savojo stiliaus

„Apšvietimo etiuduose.Aktuose“ dominuoja savitai užfiksuota spalvų, šviesos ir nuogo kūno linijų, tonų ir pustonių žaismas. Jeigu modelis fotografuojamas gamtoje – juntama gamtos peizažo ir liauno moters kūno harmonija. Tačiau fotografuodamas aktus Alfredas nekopijuoja Rimanto Dichavičiaus, Algio Krištopaičio, Rolando Šimulio, Gintaro Balionio darbų. Girdziušai ieško savo teatrališko stiliaus: pirmose nuotraukose dominavo atviras kūno, veido vaizdavimas, o dabar, apšvietus kūną, - grožį galima atskleisti tik detalėse, linijose. „Kūnas ir šviesa – derinys, davęs žmonėms tiek grožio ir estetinio pasitenkinimo, jog  dar amžių  amžius klestės šis kultas“ –teigia fotografijų autorius. O moters grožį jis stengiesi parodyti tokį, kokį sukūrė Dievas.

Modeliai

Būsimus modelis Alfredas pastebi gatvėje. Pasiūlo fotografuotis, įteikia vizitinę kortelę. Dažnai į studiją pozuotojos ateina pačios, kitos tik paskambina. Už pinigus Alfredas merginų fotografuoti nesamdo.
Kartais merginos erotines nuotraukas daro pačios, drąsesnės eina fotografuotis pas profesionalą. Iš nuotraukos jos nori pasižiūrėti (tarsi į veidrodį) iš šalies į save, sužinoti specialisto nuomonę, kaip mergina atrodo...

Per daugelį fotografavimo metų būta įvairių niuansų. Vienos iškelia griežtas sąlygas – fotografuotis už pinigus. Bet iš to niekas neišeina. „Vartai“ modeli, „švieti“, bet per valandą nespėji pateisinti modelio lūkesčių. Išeina tik lėkštas kūno demonstravimas. „Tad už pinigus net nebandau  fotografuoti“, - teigia pašnekovas.
Buvo ir taip. Merginą teko fotografuoti gamtoje. „Jos pačios šlaunys atrodė lyg kareiviškose galife kelnėse. Jeigu fotografuočiau iš priekio – gautųsi tik plokščias kūno parodymas. Nieko nasakęs modeliui fotografavau tik rakursu. Nuotraukoje mergina atrodė ilgom, lieknom kojom, dailiu liemeniu. Modelis tapo nuostabiai gražus, meniškai grakštus“.
Taigi Alfredas ir moko jaunus fotografus: „tyčiotis“ iš liauno, gražaus moters kūno – didelė nuodėmė, reikia jį parodyti įvairiu rakursu, taip, kad kūnas atrodytų gražus, jo „neišdarkyti“.
Sykį į studiją atėjo garbaus amžiaus  sulaukusi moteris. Atsinešė nedidelę nuotrauką, kurioje buvo pavaizduota jauna, nuoga, nuostabiai graži, tarsi statulėlė, mergina. „Štai tokia aš buvau daugiai kaip prieš 50 metų,“ – sakė moteris.
Ji prašė šią nuotrauką padidinti, įrėminti, savo nuogumo nesikuklino. Sulaukusi beveik septynių dešimčių  moteris norėjo parodyti savo jaunystės grožį. Fotografas moters prašymą, žinoma, išpildė...
Buvo ir taip. Vienos parodos metu atsiliepimų knygoje autoriai rado įrašą: „Kodėl ši prostitutė slepia savo veidelį...“ taigi susidaro įspūdis, kad žiūrovas nėra išprusęs, neskiria pornografijos nuo fotografijos.
Pasiteiravus, ar išvydus nuogus modelius kartais nekyla dviprasmiškų minčių, A.Girdziušas tik nusišypso. „Jeigu pasąmonėje ir kyla kokia juoda mintis, tai pats save mintyse nuteikiu darbui, o su modeliu elgiuosi gal netgi grubokai, jei reikia pasukti, suku lyg mašinos vairą.“ Tad merginos  prieš objektyvą elgiasi laisvai, nesivaržydamos ir nebijodamos. „Jeigu koks modelis ir pradėdavo „sukti galvą“, tai čia pat, studijoje, parodydavau savo gražios, jaunos žmonos, šeimos nuotraukas ir bendravimas tapdavo oficialus, - pastebėjo fotografas. – Žmona yra tolerantiška. Beje, ji yra pirmoji mano nuotraukų žiūrovė ir kritikė.“
Vieni lipdo molį, kiti skaldo akmenį, A. ir A.Girdziušai ieško kūno grožio fotografijoje. Pasak A.Girdziušo, fizikas pasakytų, jog moteris yra netobulumo įsikūnijimas – nė vienos tiesios linijos. Tas „netobulumas“ fotografui ir yra pats didžiausias gamtos stebuklas.

***



„Zarasų kraštas“
2005 m. spalio 21 d.Penktadienis; Nr.82(8557)
8 psl.
Parodos
Daiva Budrikaitė

Kai žodžių nebereikia
Fotografija – veidrodis, negalintis, nesugebantis, nenorintis meluoti. Į visiems gerai žinomą tiesą žvelgiama kitu rakursu. Jau ne pirmi metai Aušros ir Alfredo Girdziušų fotoparoda „Apšvietimo etiudai, aktai“ keliauja po Lietuvą. Į Zarasus atvežtą parodą, eksponuojamą  Zarasų kultūros rūmų parodų salėje, A.Girdziušas skyrė savo sesei Almai gražaus jubiliejaus proga.
Fotoparodos autorių teigimu, jie sąmoningai neperžengia tos ribos, už kurios prasideda... erotika. Girdziušai daugumoje savo lakštų net nesistengia parodyti modelio veido. „Atviras tekstas – banalokas darbas, - sako A.Girdziušas.- Moteris gyvosios gamtos piramidėje privalo būti už vyrą aukščiau bent per plauko storumą!“.
A.Girdziušas  fotografuoti pradėjo būdamas 19-os ir, kaip pats teigia, tik vieną kartą buvo peržengta riba tarp meno ir pornografijos. Negatyvus fotografas tuomet sunaikino. Pasak A.Girdziušo, nuo 1967 metų yra išsaugoti visi fotolakštų negatyvai, sukaupti ištisi fotoarchyvai. „Neretai buvę mano modeliai sugrįžta, - sako Alfredas.- Pasipasakoja, kuri ištekėjo, išsiskyrė, žinau beveik visų savo modelių likimus“. Alfredo žmona Aušra lituanistė, primoji vyro darbų kritikė ir cenzorė.
Fotografijos menu užsiimantis menininkas sako, kad ne kartą buvo tikrinamas, ar neužsiima nelegalia veikla, nefotografuoja nepilnamečių. „Jei įtariu, kad mergina nepilnametę – prašau jos pateikti asmens dokumentą. Santykiai tarp modelių ir autoriaus – konfidencialūs, su visomis pasirašomos darbo sutartys“.
Anot A.Girdziušo, eksponuojami darbai – nepigūs. Praėjusiais metais 12 lapų kalendoriaus išleidimas autoriui kainavęs 13 tūkstančių litų. Beje, A.Girdziušas sako, kad po parodų neretai sulaukia skambučių su prašymais duoti modelių... telefono numerį, adresą. „Kiekvienas menininkas yra fotografavęs, o dailininkas tapęs aktus. Gerai, kad žmonės jau išmoko skirti erotiką ir meną“, - komentavo parodą Dusetų dailės galerijos vadovas Alvydas Stauskas. „Iš tiesų, šią parodą galime vertinti nevienareikšmiškai, kartais žodžiais negalime išsakyti vidinių jausmų, o kartais jų net nereikia...“ – fotoparodoje  „Apšvietimo etiudai, aktai“ sakė Vasilijus Trusovas.

Vasilijaus KUKONENKOS nuotraukoje – fotomenininkas A.Girdziušas.
***


Analogiška medžiaga buvo paskelbta ir Zarasų rajono savivaldybės internetiniame puslapyje:


Birutė Andrijauskienė
Zarasų kultūros rūmų parodų kuratorė

Alfredo Girdziušo aktų paroda
Jau ne vieneri metai Alfredo Girdziušo fotoparoda „Apšvietimo etiudai, aktai“ keliauja po Lietuvą. Šių metų spalio 6 d. Parodos atidarymas įvyko ir Zarasų kultūros rūmuose.
Autoriai daugelyje savo lakštų net nesistengia parodyti modelio veido – nefotografuoja  „atviru tekstu“. Pasak Alfredo ,  „atviras tekstas“ – banalokas darbas. Moteris, anot autoriaus, gyvosios gamtos piramidėje privalo būti už vyrą aukščiau nors per plauko storumą. Tai akstinas giminės tęsimui, pagaliau, atskaitos taškas grožiui, kuris yra ne paskutinėje vietoje santykiuose tarp vyro ir moters. Štai čia gyvenimo (o mene – ypač) gardėsis – PASLAPTIS... Net pirmoje fotonuotraukoje, kur A. Girdziušas parodė moters nuogo kūno grožį, priekiniame plane buvo... pienės pūkas, o toliau – neryškus siluetas. Autoriaus cenzorius ir pirmas kritikas – žmona. O tarp kolegų ginčai ųprastas reiškinys – kur du pešasi – fotografija laimi!
Autoriai taiko „kietą“ apšvietimą – gal tai suvienodina kai kuriuos darbus, bet įsigilinus pastebi, jog čia žaidžiama su detalėmis – jas šviesa tik išryškina. Moters kūnas tampa plastine medžiaga? Bet autoriai sąmoningai neperžengia tos ribos, už kurios prasideda erotika.
Į parodos atidarymą susirinko apie pusšimtis meninės fotografijos gerbėjų. Autorių sveikino Zarasų rajono savivaldybės vicemeras Algimantas Dumbrava, Dusetų dailės galerijos vadovas Alvydas Stauskas bei Zarasų kultūros rūmų direktorė Jovita Mikutavičienė. Susirinkusiems skambėjo Jono Vainiūno atliekama muzika, Vasilijaus Trusovo ir Rimo Vaitukaičio eilės. Lankytojai dalijosi įspūdžiais, apžiūrinėjo parodą.
Zarasų rajono savivaldybė. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel.(8-385)37155, faksas (8-385)37172, el.paštas info@zarasai.lt

VALERIJ BIČIUCHIN ZUBOV        2005 10 17
(Šios fotonuotraukos buvo patalpintos Zarasų rajono savivaldybės internetiniame puslapyje prie straipsnio apie parodą „Apšvietimo etiudai, aktai“)


Lentvaryje, kai sūnus Pijus pradėjo lankyti pradinę mokyklą, pradėjome leisti jo klasės laikraštį „Saulutė“ .  Išleidome 11 numerių, kuriuose buvo pačių mokinių rašytos medžiagos, kryžiažodžiai net eilėraščiai. Deja, kai pradėjo lankyti penktąją klasę, mokinių noras kažkodėl pasikeitė. Liko tik prisiminimai ir archyvai. Ir pagalvoji, kodėl pradinukai mokiniai, kada dėstė mokytoja  Elena Petrauskaitė, sugebėjo tai padaryti be vargo, o vėliau neatsirado  „generatoriaus“ , galinčio nors toliau pastumti ant kalniuko užridentą vaikų literatūrinių ar

Černiauskai, jų pusbrolis Leonas Černiauskas, taip pat Leonas Grikinis iš Bernotų kaimo.
Vakaronė užsitęsė iki vėlumos. Susiruošus minėtiems vaikinams į namus, vietinis jaunimas siūlė (buvo pasiūlyta, tikriau Danius Bielinis įkalbinėjo pasilikti tik Leoną Grikinį, nes jis jau žinojo! , kad kariuomenė apsups namą. O sąskaitų su Černiauskais, ypač su Jonu, kuris saugojo iškirstą dar lenkų okupacijos metu mišką ir suvežtą sandėliuoti prie Černiauskų sodybos. Jonas jau kelis sykius net karo metu nuvijo Danių nuo sienojų, kai jis atvažiuodavo pasivogti. Vogti malkas buvo atvažiavę ir kiti Mėčionių kaimo vyrai. Bet Danius buvo pats pirmasis)** jiems pasilikti nakvoti pas juos: juk naktis tamsi, nors į akį durk, be to, nežinia ką gali sutikti…
Nepasiliko. Nuo vaikystės išvaikščiotą kelią nesunku buvo surasti ir tamsoje. Blogo niekam nebuvo padarę, todėl ir susitikti nieko nebijojo. Išėjo. Matyt lemtis kvietė į nebūtį.
Parėję į Radutį, dar nesiskubino miegoti. Visi užsuko į Jono ir Juozo namus. Iš miego prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir vėl tęsė vakaronę. Jau buvo besiskirstą į namus, kai pasigirdo grubus beldimas į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie svečiai atėjo. Prieš trejetą mėnesių tokie atėjūnai Žvyriniškės kaime nušovė jų giminaitį Alfonsą Černiauską.


Jonas Černiauskas, atitarnavo lenkų okupacinėje armijoje, betr buvo nužudytas kitų okupantų – rusų

Vyrai suskubo slėptis. Tačiau kur kaimo troboje pasislėpsi… Juozas ir Leonas užšoko ant aukšto, Jonas pasislėpė priemenėje, Leonas Grikinis įsitaisė spintoje po drabužiais. Senyvas namų šeimininkas Stasys Černiauskas niekur nesislėpė.
Subraškėjo lūžtančios durys, į vidų įsiveržė būrys ginkluotų kareivių. Reikalaudami išduoti banditus, pradėjo namuose viską versti, neužmiršdami vertingesnius daiktus įsidėti į kišenę.
Nežinia ką galvojo Jonas. Jis ryžosi pasirodyti ateiviams. Deja, čia pat  priemenėje, buvo atsuktas veidu į sieną ir nušautas. Panašus likimas ištiko ir L.Grikinį. Radę jį spintoje, kareiviai čia pat subadė durtuvais.
Žudikai įsisiautėjo. Jiems jau buvo maža kraujo. Jie panoro degančio žmogaus kvapo. Namo šeimininką, jo žmoną (Valeriją)  ir dukras uždarė troboje ir stipriai užrėmė duris. Už užremtų durų pasiliko ant aukšto ir Juozas su Leonu. Iš visų pusių į namus pasipylė sprogstamos kulkos. Nešykštėjo jų okupantai. Juk lengviausia šaudyti į beginklius žmones.
Užsiliepsnojo šiaudinis stogas. Vaikinai ant aukšto atsidūrė ugniniuos spąstuos. Niekas dabar nežino, ar jie buvo pakirsti kulkų, ar tiesiog gyvi sudegė. Arčiau gyvenę kaimynai girdėjo priešmirtinį klyksmą Sako, kad tai buvo Leono Černiausko balsas. Matyt jis degė gyvas. Degančiame tvarte baubė galvijai, gailiai žvengė širmis. Suliepsnojo klojimas. Degė visa sodyba. Užremti degančiame name , blaškėsi tėvai su dukromis. Tėvui, sukrėstam šiurpaus įvykio, trūko jėgų atidaryti duris. Tik pačiu paskutiniu momentu pasisekė ištrūkti iš ugnies.
Tėvas su mama jau niekur negalėjo bėgti. Čia degė jų sūnūs, degė namai, degė visas gyvenimas. Suklupę prie degėsių, apsupti žudikų, jie pasiliko.
Michalina ir Bronė metėsi bėgti. Perbėgo alksnyną. Už jo miškelis. Perbėgo ir miškelį. Nieko nematė, nieko negirdėjo. Nežinojo, kur bėga ir nežinia kur būtų nubėgusios. Tik Michalina pamatė, kad šalia jos bėgusi sesuo pakirsta kulkos suklupo. Pasirodo, į jas bėgančias pradėjo šaudyti čia slampinėję “išvaduotojai”. Šie žmogėnai Michalinai net neleido pasilenkti prie sunkiai sužeistos sesers.


Leonardas Grikinis – spintoje su durklu perdurtas ir sužeistas paliktas degti gyvas

Atstatę paruoštus šautuvus, kaip didžiausią nusikaltėlę, nusivarė į mišką. Pastirusią nuo šalčio ir baimės, jie ilgai varinėjo merginą. Stumdydami šautuvų  buožėmis, vis grasino nušauti.
Galų gale nuvarė ją į Vaboliškės kaimą. Užėję į pirmą trobą, paklausė jos gyventojų, ar pažįsta Michaliną. Laimė, žmonės ją atpažino ir neišsigandę patvirtino, kad ji – ne “banditka”. Tas išgelbėjo merginos gyvybę. Sesuo Bronė nuo sužeidimo kitą dieną mirė.
Netoli nuo degančios sodybos buvo kita. Jos šeimininkas – Alfonsas Černiauskas, jau minėto Leono brolis, prieš metus palaidojęs žmoną, gyveno su pusketvirtų  metų sūneliu Edmundu. Ir į jo trobą prigužėjo naprašytų svečių. Liepė šeimininkui rengtis ir eiti parodyti jiems kelią. Žinojo Alfonsas, kur jį veda, bet nepuolė prašyti žudikų pasigailėjimo. Tik ramiai paklausė, už ką jį ruošiasi žudyti. Nieko neatsakė žudikai. Jie ir patys, tikriausiai, nežinojo, kodėl taip daro. Nesugraudino jų ir Edmunduko ašaros. Atvirkščiai. Buvo pasiūlyta nušauti ir jį, “bandito vaiką”. Laimei, apsigalvojo. Alfonsą išvedė į kiemą ir sušaudė.
Aplinkiniai kaimynai, girdėdami šaudymą, bijojo eiti prie gaisravietės. Kostas Telyčėnas (gim. 1888 m.) iš Pošiūnų kaimo, matyt, šūvių neišgirdo. Pamanęs, kad dega jo giminaičio sodyba, skubėjo į pagalbą. Kartu bėgo paauglys sūnus (Julius Telyčėnas, gimęs 1932 m., gyvenantis Architektų g. 72-21 Vilniuje; tel. 442473. Juliaus dėdė Alponas Šriūbėnas gyveno Radutyje. Tą dieną, t.y. gruodžio 17 d. ryte visa šeima dar buvo Pošiūnuose. Mama šeimininkavo, tėvas šėrė gyvulius. Tėvas grįžęs į namus pasakė : “Karuse, Raducis dega!” Sesuo Bronė, gimusi 1927 m., gyvenanti dabar Pošiūnų kaime, Tverečiaus apylinkėje, Julius, tėvas ir kaimynė Galenutė išėjo į Radutį. Perėjo per upę. Tik tada tėvas pamatė, kad dega ne Šriūbėnų sodyba, bet nutarė eiti. Atėję pas Šriūbėnus iš priemenės stebėjo kaip dega Černiauskų namas, tvartas ir klojimas. Tai buvo visai netoli – 0,5 km. Nutarė eiti prie degančio namo. Jau buvo šviesu, apie 10 val. Išėjo Julius, teta Šriūbėnienė, sesuo Bronė, kaimynė Galenutė, mama Karusė ir tėvas Kostas.)*** . Nors degė ne giminaičio sodyba, jie nieko neįtardami atbėgo prie gaisravietės. (Prie sudegusių namų jie pamatė apdegusius žmonių ir gyvulių lavonus. Dėdienė pasimeldė ir grįžo visi namo. Čia už stalo sėdėjo politrukas ir valgė. Atsisėdo ir tėvas. Pavalgęs politrukas pakilo ir išėjo. Jį palydėjo tėvas. Tėvas su Julium  vėl nusprendė nueiti prie Černiauskų sodybos. Nuėję pusę kelio pamatė, kad iš miško pradėjo lįsti kareiviai. Telyčėnus pasitiko trys kareiviai su baltais kailiniais, ant kurių buvo vyšninės spalvos antpešiai, apsiginklavę šautuvais su ilgais durtuvais. Su kareiviais buvo trys civiliai. Tėvą paklausė dokumentų. Kareiviai net drebėjo iš pykčio kai paėmė tėvą.)***  Čia  iš Kostanto pareikalavo dokumentų. Bet ar pagalvosi žmogus, tokį ankstyvą rytą bėgdamas į gaisrą, apie dokumentus? Neturėjo jų su savimi. Pasiuntė sūnų į namus atnešti. Skubėjo berniukas į namus (Julius nubėgo pas Šriūbėnus, paėmė arklį ir išjojo į namus, į Pošiūnus. –atstumas apie 10 km už Erzvėto ežero.)***. Be amo su dokumentais bėgo atgal (Julius nušuoliavo su arkliu jau į Bernotų kaimą, kur buvo MGB ar enkavedistų štabas. Padavė pasą. Politrukas pasakė, kad tėvas paleistas namo: “Nam takije ne nužny, my evo otpustili…” Julius grįžo pas Šriūbėnus ir pasakė, kad tėvas paleistas. Visi iškeliavo į Pošiūnus)***. Bet kur paliko tėvą, ten jo jau nerado. Tik išgirdo paauglys, kad jo tėvas paleistas į namus.
Negrįžo K.Telyčėnas tą dieną pas saviškius. Nesulaukė jo šeima ir kitą dieną (Kitą dieną anksti atbėgo teta – mamos brolio žmona – Jurėnienė Tonia iš Kukutėlių kaimo –1,5-2 km nuo Radučio kaimo Tverečiaus link – ir sako: “Karusia, jūsų vyras ar nušautas ar sužeistas guli po beržu prie Sakonų (pamiškėje gyveno). Pasikinkė arklį ir nuvažiuoja tenai)***. Išsirengė ieškoti. Ilgai ieškojo, kol surado miške nužudytą. Išsukiotos rankos, sulaužyti šonkauliai rodė, kad prieš nužudant buvo kankintas (Rado tėvą. Vienas batas buvo nuautas, rankos išsuktos ir sulaužytos, subadytas durklais ir peršautas į pilvą serija. Švarkas nurengtas, voliojos šalia kūno. Kraujas prišalo prie žemės ir kūną teko plėšte plėšti. Prieš nužudant ir kankinant Kostą emgebistai  nusivarė jį pas Sakonus. Pas juos tėvas siūdavo pavalkus arkliams. Sakonai ar bijodami, ar dėl kažko kito, nepripažino jo. Tuo parašė jam mirties nuosprendį, nes  Vetrovo divizijos galvažudžiai visai nesiskaitė su žmonių gyvybėmis ir visai nesiaiškindavo, kaltas tu ar ne. Tėvą palaidojo Pošiūnų kapinėse. Deja stri bų nepažino Julius. Tuo laiku Tverečiuje gyveno Juliaus teta Prūsaitė Galena (Elena) – dabar gyvena  Žvėryne, Vilniuje. Jos namuose gyveno politrukai. Jie rašė popierius ir gyrėsi, kad nušovė Telyčėną – banditą. Tais metais rusai gaudė vyrus į kariuomenę)*** 
Baigus degti trobesiams, žudikai ilgai kapstėsi pelenuose. Matys, tikėjosi rasti kažką panašaus į ginklą, kad būtų galima pateisinti savo kruviną darbą. Bet ar galima rasti tai, ko nėra?  Nerado jie nieko. Taip 1944 metų gruodžio 17 dieną Radučio kaime buvo nužudyti septyni niekam ir niekuo nenusikaltę žmonės.
Ilgai nebuvo žinoma, kas konkrečiai dalyvavo šiose žudynėse. Bet yla pati išlindo iš maišo. Psirodo, šiame “mūšyje” petys į petį “kovėsi” ir Mielagėnų stribai. (Mielagėnų MGB būstinė buvo įsikūrusi klebonijoje)**.  Dar tais laikais, kai nekaltų žmonių  žudymas  buvo vadinama klasių kova, buvęs Mielagėnų stribas J.V. spaudoje gyrėsi dalyvavęs šiose žudynėse. Jis pasakojo, kad apsupę “banditus” liepė jiems pasiduoti, bet “banditai” pradėjo į juos šaudyti. Melas!  Nieks iš jaunuolių nešaudė. Neturėjo jie kuo šaudyti. O ir žmonės buvo ne tokie. Tai buvo ramaus būdo vaikinai. Jų rankos tiko duonai auginti, o ne žudyti. Toliau minėtas “liaudies gynėjas” pasakojo, kad tos dienos operacijoje jie sunaikino trylika “banditų”. Vadinasi be šių septynių žmonių, kažkur nužudė dar šešis…(Mielagėnų bažnyčioje kitą dieną  buvo net keturiolika karstų. Bet ten buvo kiti!, nes  Radučio žudynių aukas laidojo ne Mielagėnuose)**
Neužmiršo stribas pasigirti, kad jis visą gyvenimą negailestingai kovojo su savo ideologijos priešais. Nužudytųjų ideologija buvo paprasta ir visiems gerai suprantama – malda, darbas, daina. Tai kokia tavo, sribe, ideologija jeigu dalyvavai nekaltų žmonių žudynėse?


Nejaugi, pagalvojau, rusų armija sugebėjo tik šaudyti civilius žmones, moteris, belaisvius svetimus ir savus? Tą dieną, kada Radučių kaime „linksminosi“ smeršo kareivos su Mielagėnų stribais, kada skerdė žmones, pažvelgiau ką gi darė kituose „fronto“ ruožuose „didvyriškoji“ ir „nenugalimoji“ sovietinė armija. Pasirodo visuose fronto baruose esminių permainų nebuvo. 1944 m. gruodžio 16 d. „Tiesa“ Nr.134 (195) be Justo Paleckio rašliavos „Išrauti iki galo fašistinio smurto „piktšasį“ ir be informacijos, kad „Apdovanoti Lietuvos TSRS partizanai“, teigiama, kad gruodžio 16 dieną Informbiuro pranešė, jog „Vengrijos teritorijoje į š. ir š.r. nuo Miskolco  užimtas Šaros.Patako miestas ir daugiau kaip 30 gyvenviečių. Kituose fronto baruose esminių atmainų nebuvo“. Gruodžio 17 dieną (sekmadienį), „Tiesa“ Nr.135(196) taip pat pranešė jau labai „lyriškus“ pastebėjimus – „Garbingas kovų ir pergalių kelias“ . Kur Radučių kaime, Černiauskų sodyboje?, „Literatūra ir menas“ atspausdinta M.Trakelio nuotrauka „Mokomės kautynių durtuvais“ – taip labai gražiai „mokėsi“ rusų kareivis Radučių kaime pas Černiauskus su durtuvu įbedęs į pilvą iš spintos ištraukti iš baimės paklaikusį bernioką... Ir dar pastebi ten pat, kad Vengrijoje, „.. į š.r. ir š.v. nuo Miškalio užėmė Putnoko miestą ir daugiau kaip 40 kitų gyvenamųjų vietovių. Kituose fronto baruose esminių atmainų neįvyko“.
Kituose fronto baruose enkavedistų ir smeršo daliniai kartu su vietiniais pakalikais tik... „linksminosi“...
Rusų armija į  Lietuvos Respublikos teritoriją įsivržė jau 1944 metų liepos mėnesio pradžioje. „Pravda“ liepos 7 dieną pranešė, jog „...š.v. ir į vakarus nuo Minsko užimti Michališki, Nestaniški, Gerviaty (Gervėčiai); 8 dieną -  „...Vilniaus kryptimi užimta 500 stambūs gyvenamieji punktai, tame skaičiuje  Pobradze (Pabradė), Nemenčin (Nemenčinė), Bezdany (Bezdonys) Nova Vilnia (Naujoji Vilnia), Medniki (Medininkai),  Taboriški (Taboriškės), Taboriški, Graužiški, Golšany, Lipniški, Morino ir geležinkelio stotis  Pobradze, Pailge, Santoki, Ivje (Vievis).“ Daug pavadinimų jau nenorėjau versti, nes taip jie rusino, lenkino Lietuvos miestų, miestelių pavadinimus.
Liepos 9 dieną I-ojo Pribaltysky frontas spėjo „išvaduoti“ (rašau, kaip rusai vadino mūsų gyvenvietes): Braslav, Vidze, Postavy, Svenciany, Lyntupy, Druja. O 3-as Beloruskas frontas savo ruožtu „išvadavo“ „.. geležinkelio stotį Lida (Lyda) ir dar 300 gyvenamuosius punktus, tame tarpe  Zastenki, Voidaty, Terniany, Porudomino, Jašuny, Turgeli, Bolšyje  Solečniki, Geronony, Dokudovo ir gelež.st A.Panary, Porubanok, Gavja.
Liepos 10 dieną  buvo pranešta, jog „.. į š.v. ir p. nuo Vilniaus vyko puolamieji mūšiai ir su mūšiais buvo užimta daugiau kaip 200 gyvenamųjų punktų, tame skaičiuje stambios gyvenvietės kaip Grišteli (Grigiškės?),  Pikeliški, Pošilki, Reša,  Šilany,, Landvarovo (Lentvaris), Zverinec, Pudniki,, Beniakony, Germaniski ir šlovingą geležinkelio stotį  Landvarovo ir  gelž.st. Stasilai, Benekoni, Novyje Svenciany (Švenčionėliai), Utena, Ignalino (Ignalina), Kozočizno, Daugiliai, Tauragunai, Koltyniany, Požymiany.
11 dieną – tarp kitų „punktų“ buvo „išvaduoti“ Meišagala, Rudziški. 12 dieną – Rimšany, Dukšty, Indurke (Inturkė), Varancy (Varėna), Gedroice (Giedraičiai), Trakai...
Žodžiu, 1944 metų vasarą rusai jau trypė Lietuvos Rytus, o iki Baltijos jūros atšliaužė tik prieš Naujuosius 1945-uosius metus...
Gal ta proga „Pravda“ Nr.165 (9622) 1944 m. liepos 10 dieną išspausdino KP(b) CK sekretoriaus Antano Sniečkaus „analitinę“ medžiagą apie Lietuvos inteligentiją, kuri „bezogovoročno“, atseit besąlygiškai, „prisišliejo“ prie kovos su  fašizmu. „...  Masiniai gyventojų išvežimai į Vokietiją iššaukė visoje Lietuvoje audringą pasipriešinimą. (...) Tūkstančiai vyrų bėgo į miškus, papildydami partizanų būrius. Vokiečiai bandė nuslopinti lietuvių pasipriešinimą žvėrišku teroru. Jie sušaudydavo į mišką išbėgusių šeimos narius. Esesiniai galvažudžiai apsupdavo vietoves ir gyvenvietes, areštuodavo visus  darbingus žmones, nesiskaitydami nei su amžiumi, nei su lytimi, ir etapais juos veždavo į Vokietiją...
Pergalingi Raudonosios Armijos puolimai gelbėja šiandien šimtus tūkstančių lietuvių iš vokiškosios nelaisvės, iš vokiškosios katorgos...
...Žmonės su giliu dėkingumu taria „Stalinas žadėjo mums laisvę. Stalinas išpildė savo pažadą, ... duoti lietuvių liaudžiai materialinę gerovę ir pasitikėjimą rytdiena, štai kelias, kuriuo eis lietuvių tautos kūrybinis vystymasis, greitai atgimusi naujam gyvenimui padedant kitoms tarybinėms broliškoms tautoms, pirmoje eilėje didžiajai rusų tautai, vadovaujant didžiam Tarybų Sąjungos Vadui draugui Stalinui...“
Jeigu kas nors skaitys šiuos žodžius, norėčiau, kad įsigilintų į šios žiurkės teiginius – juk viskas taip pat, paraidžiui, buvo daroma su mūsų tauta, kai atėjo „išvaduotojai“ rusai. Lietuvių ir kitų žmonių kaulais nuklojo kelius nuo Baltijos jūros iki Magadano, nuo Vidurinės Azijos šachtų iki Arkties... Ir nemanau, kad žmonės, nors mano kartos, užmirš tą lietuvių tautos genocidą, tą prakeiktąją sovietinę politiką.

...Taigi aš gimiau Girdžiušu, o vėliau, kai gavau sovietinį pasą, pastebėjau, jog pasų stalo rusė darbuotoja, nesugebanti lietuviškai vartyti liežuvio, gal tingėdama, gal „transkribuodama“ į savąją kalbą, padarė mane Girdziušu. O vyresnįjį brolį Kijeve po tarnybos armijoje rusai „pakrikštijo“ Girdiušu. Teisine kalba kalbant mano mama rusiškojo režimo pagalba pasigimdė vaikus net nuo „trijų“ vyrų. Išdykusi, po paraliais, ta mano mama. Vėliau tas priverstinis, o tikriau rusiškas „krikštas“ atsirūgo mums visiems, nes reikėjo juridiškai įrodinėti, jog mes broliai ir seserys. Taigi, kad nesiblaškyčiausi tarp šių pavardžių, paliksiu kaip mano - Girdziušas.

Apie 1947 metus.  Sesuo Č esė, Alma ir Teofilis

Tad  Liudvikas Girdziušas turėjo penkis vaikus: vyriausiąjį  sūnų Teofilį, dukras Česlavą ir Almą bei vėl sūnus - Osvaldą ir mane, Alfredą.


Vienintelis išlikęs dokumentas, kur radau tėvo Liudviko ranka rašyta – jo parašas ant 1941 metų liepos 11 dienos draudimo kvito (nuotraukas ir beveik visus dokumentus enkavedistai 1949 metais po tėvo žūties per kratą paėmė iš namų).

1943 metais, vokiečių okupacijos metu, gautas draudimo dokumentas.
Čia rašoma tėvo pavardė GIRDŽIUŠAS.


Tų vardų įvairovė nuo slaviškų iki biesas žino kokių – kaip mano, rodo, kad įtakos tam turėjo ir lenkų okupacija tame regione, ir gudiškų žemių artumas, ir atsitiktinumas. Tik tiksliai žinau kaip aš ir mano dvynys brolis gavome vardus. Mano mamos sesers Adelės dukra Bronė skaitė kažkokį vokiečių rašytojo romaną apie viduramžių riterius ir ten surado vardus Alfredą bei Osvaldą. Lyg tai dvynius riterius. Pakrikštijo, bet, deja, riteriais netapome. Net menkiausio panašumo nebuvo tada, vėliau ir dabar. Aš buvau paliegęs ir vos nepakračiau savo liesų kojų dar lopšyje. Sako, ruošėsi net laidotuvėms. O aš, snarglius, nuvyliau visus, o ypač tuos, kas tikėjosi dykai pavalgyti pakasynose.
   
Česė Girdziušaitė ganė karves, o vėliau dirbo melioracijoje (prie nivelyro pirma iš kairės), 1958-59 metai
 
Alma 1961 metais rugpjūčio 30 dieną. Vilnius
Sesuo Alma (iš dešinės) su pusesere  Elena -  mūsų mamos sesers Michalinos dukra
Puseserė Bronė Bagdonaitė Kelesnikienė su Elen ir Alma (iš dešinės)


Aš su dvyniu broliu Osvaldu savo tėvo jau neprisimename nes jį 1949 metais prieš pat šv.Velykas, balandžio mėnesį, naktį  nušovė enkavedistai.
(Švenčionių apskr. MGB skyriaus 1949 m. operatyvinės bylos įrašas F.K.-1,Ap.3B.1500.L.173: „...naktį iš š.m. balandžio mėn. 23 į 24 dieną prie Dembelienės vienkiemio Ignalinos valsčiaus MGB skyrius suruošė karinės operatyvinės grupės pasalą. Naktį į pasaloje esančią operatyvinę grupę užklydo trys nepažįstami asmenys, einantys į Dembelienės vienkiemį. Vienas iš pirma ėjusių nepažįstamųjų suriko lietuviškai opergrupei:“Kas čia?“, o kiti du atidengė ugnį... Susišaudymo pasekoje (taip parašyta pažymoje, gautoje iš LYA) 50 metrų nuotolyje nuo namo buvo nukautas kartu su banditais bėgęs Mielagėnų valsčiaus Paliesiaus kaimo gyventojas Liudvikas Girdziušas, Krištopo, gimęs 1909 m....“),
Ir čia neapsieita be išdavysčių. Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentuose  (ap.3,b. 1660, 1. 159, 160,172, 173) yra šie duomenys:
1949 m. balandžio 23 d. pas MGB Ignalinos valsčiaus poskyrio viršininką atėjusi buvusi partizano Kosto Malikėno žmona Franė Šuminienė pranešė, kad Kostas  Malikėnas pakvietė ją balandžio 25 d. naktį ateiti į Mielagėnų vls.  Rubelių (tikriau į Rubelninkų –aš taisau) kaimo gyventojos Anelės Dimbelienės sodybą. MGB Ignalinos vls. posk. operatyvinė grupė ir F.Šuminienė nurodytu laiku nuvyko į A.Dimbelienės sodybą. Prie sodybos buvo pastebėti trys partizanai (pagal rusiškąją terminologiją -  banditai). Prasidėjus susišaudymui du partizanai pabėgo, o trečiasis buvo nušautas.
Taip žuvo Liudvikas Girdziušas sūnus Krištopo, g.1909 m. Mielagėnų vls. Paliesiaus kaimo, turėjęs Pipiro slapyvardį.
  Taigi toji Franė, arba kaip vietiniai ją šaukdavo Pranė, matyt, trokšdama savo buvusiam vyrui Kostui keršto, tapo išdavike, pražudė, galbūt, ne tik L.Girdziušą, bet ir vėlesnės partizanų žūtys vyko ne be jos pagalbos. Tuo labiau, kad jinai, po skyrybų su Kostu Malikėnu, buvo ištekėjusi už Mielagėnuose „dirbusio“ stribo Šumino.   

Tai vienintelė išlikusi 1927 metais darytos Liudviko Girdziušo fotonuotraukos reprodukcija
2001 m. gegužės 15d., Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Nr. 1324, Liudvikas Girdziušas po mirties buvo apdovanotas Lietuvos Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu

Man teko ieškoti dokumentų apie tėvą, bet, deja, jų nebuvo. Buvo likę tik staliaus įrankiai nebaigtame statyti pastate (mes gyvenome taip vadinamame trisienyje). Tai buvo obliai, varstotas, kaltai, grąžtai ir kitos smulmenos, reikalingos darbui su medžiu. Mama sakė, kad jis buvo neblogas stalius ir statybininkas, nes statėsi gana didelį namą. Kol vyko statybos, jie laikinai gyveno priestate šalia tvarto. Vėliau ten buvo laikomas žirgas ir kumelė. Gyvulius 1948 metais konfiskavo kolchozas. Aš juos dar prisimenu. Vėliausiai, apie 1956 ar metais vėliau, buvo atimtas klojimas, nugriautas ir kažkur išvežtas. Šieną kraudavome tvarto „prieangyje“ bei ant tvarto pastogėje.   

Liudviko Girdziušo apdovanojimo (po mirties) dokumentai: 2001 m. gegužės 15 d.
Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretas dėl apdovanojimo Lietuvos Kariuomenės
kūrėjų savanorių medaliu ir  medalio Liudijimas

  O enkavedistai vėliau „pamalonino“ Jadvygą Girdziušienę ir net pažymą išdavė mano mamai, jog jis, L.Girdziušas, buvo „...ubit, kak bandit.“ - (užmuštas, kaip banditas).



Ignalinos MGB pažymos, išduotos 1952 metų vasario 19 d.,  faksimilė.

  (1952 metų vasario 19 dienos pažyma Nr.32, išduota mamai Lietuvos TSR Valstybės saugumo  Ignalinos rajono  MGB valdybos viršininko majoro Jeriomin`o). Tą taipogi patvirtino ir  Bernotų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos pirmininkas Mačkinis (pasirašė net!) ir sekretorius Vinciūnas (nepasirašė) – 1952 metų kovo 17 dienos „Pažyma“ Nr.72. Matyt tingėjo kurti naują, tad  tik pažodžiui perrašė, neužmiršę parašyti „..ubit, kak bandit.“. Mama prisimena, kaip tas pat MGB majoras Jeriomin`as, rašydamas pažymą  iš pradžių neparašė žodžių „kak bandit“. Tik prieš įteikiant lapelį, jis vietoj taško suraitė kablelį ir pasimėgaudamas užrašė „... ubit, kak bandit.“. Tuo momentu jis daugiau niekuo negalėjo įkąsti, tad nors taip amtelėjo.

************************************************************ *******



Liudviko Girdziušo namų knygos lapų  faksimilė

Namų knygos įrašas kas gyveno 1946 metais Liudviko Girdžiušo namuose: Liudvikas Girdžiušas 1909 metų  kovo 25d. gimęs; Jadvyga Girdziušienė 1916 metų gegužės 2 d. gimusi;  Teofilis („Tuofilius“!)- sūnus 1940 metų balandžio18d. gimęs; Česlava – dukra, 1941 metų spalio 12d. gimusi; Alma – dukra, 1945 metų rugsėjo 17d. gimusi. Įdomu tai, kad tėvo vardas ir pavardė įrašyta skliausteliuose, o numeracija pataisyta ir prasideda nuo mamos vardo – reiškia NKVD „nurašė“ Liudviką Girdžiušą, o kitame puslapyje prirašė pastabą  „išvykęs“. Namų knygoje 1946 metų sausio 2 dieną Mielagėnų NKVD „šefas“ Kazadojevas pats įrašė Liudviką Girdziušą į „Namų knygos“ lapą. Deja, nebeįmanoma perskaityti ką jis prirašė toliau.Galima perskaityti tik „Išvikes“  – t.y. išvykęs.

Rašė rusiškai! – pratino. Jau nuo pat pirmos akimirkos „mokė“ mus, lietuvius, „nemokamai“, sovietiškai, tik už  mažą mažmožį – parduoti jiems sielą. Tai, žinoma, buvo sovietinės valdžios atsakas į Liudviko Girdziušo „chamišką“ poelgį, kada jis, 1944 metais rusų armijai okupavus antrą kartą Lietuvą, buvo pagautas ir su kitais kaimo vyrais atvežtas į Pabradės poligoną, kad po trumpo „apmokymo“, o tikriau po marinimo badu, būtų nubogintas į frontą, bevežant išdrįso išplėšti vagono grindis, pabėgti ir pasitraukti į mišką. Taigi mano tėvas tapo „banditu“ pagal visus sovietinės okupacinės valdžios paragrafus. Mama mano tapo „banditka“, mes, vaikai - „bandidžiukais“.

Mama su penkiais vaikais sugebėjo ištekėti antrą kartą, pagimdyti dar keturis vaikus, bet du, Milda ir Juozas, neišgyveno ilgai, tad likome septynios burnos prie Jadvygos ir Martyno Katkauskų stalo. Antrasis tėvas pagyveno vos porą metų sulaukęs pensijos ir, jeigu egzistuoja dangus, tai Martynas turėtų būti tenai. Patėviu mes jo nevadinome. Tai buvo pats tikriausias Tėvas.
Seuo Leonora Katkauskaitė gimė 1951 metais, o Nijolė Katkauskaitė -1958 metais. Jos augo Paliesiaus kaime, pradėjo lankyti kaip ir mes visi, Miečionių pradinę mokyklą, o baigė Mielagėnų vidurinę mokyklą. Vėliau likimas, kaip ir daugelį šio kaimo vaikų (ir ne tik šio kaimo, bet ir visos Lietuvos kaimų) nubloškė į didmiesčius.   
Nuotrauka daryta apie 1954 metus.

Dirbo tėvas kolchoze statybininku. Ir pagerdavo, ir pakortuodavo – tipiškas kaimo vyras. Ir eina vieną kartą tipiškas kaimo vyras pagėręs slidžiu keliu, o danguje rusų naikintuvai, pakilę iš Pastovių karinio aerodromo, tampo už savęs kažkokius maišus ir šaudo. (Netoli mūsų, Pastovyse, kurių teritoriją po karo,  iš Lietuvos pagrobę sovietai atidavė  Baltarusijai, buvo karinis aerodromas). Ir sutapimas:  papliūpa – Martynas neria į pusnį. Vėl papliūpa šūvių – vėl Martynas neria žemyn. O kaimynas stebi tą „dvikovą“. Kada Martynas nepakilo (jis pailsėti prigludo į pusnį), gerasis kaimynas uždusęs atbėgo pas mano mamą ir prisiekė, jog matė kaip rusai nušovė Martyną. Nubėgę parnešė, žinoma, „gyvą lavoną“.

Gyvenimas kaime buvo velniškai sunkus. Jeigu miestietis galėjo keisti darbus, tai kolūkietis buvo ne tik lažininkas, kumetis, bet ir didžiulis NIEKAS. Kolchoznikas  praktiškai buvo sovietinės valdžios beteisė nuosavybė ir išsiveržti iš to mėšlo buvo labai sunku. Vienintelė galimybė – vykti kažkur mokintis. Tada kolchozo „taryba“, o praktiškai – pirmininkas, išduodavo visokiausio turinio pažymas, kad buvęs mokinys išvyktų mokintis. Tos pažymos būdavo skirtos ne tiek dėl mokslo, o išsiregistravimui – išsiregistravai ir tapai laisvas. Mama vargo su tomis pažymomis.

Taip, Martynas tikrai  dirbo Černiachovskio vardo  kolūkyje eiliniu kolūkiečiu. Kolchozo pirmininkas Stasys Kestenis, nors praeityje ir buvo pedagogas, bet savo pavaldinių lietuvių kalbos gramatikos klaidų nesugebėjo pastebėti, o tuo labiau, ištaisyti – „Pažymėjimas duotas pristatyti paso gavimo reikalu“ – pažodinis vertimas iš rusiškos rašliavos.
Aš su broliu Osvaldu nors ir mokinomės Molėtų mokykloje-internate, bet buvome Černiachovskio vardo kolūkio nuosavybė. Ir net besimokindami Vilniuje, mes buvome Černiachovskio vardo kolūkio nuosavybė. Ir Osvaldas dirbdamas Rygoje, o aš dirbdamas Kėdainiuose, buvome to kolchozo nuosavybė. Nuosavybė kolchozo aš buvau iki 1969 metų, kai man buvo jau 21 metai ir man teko eiti „pasiduoti“ į karinį komisariatą. Tada mama lakstė pas apylinkės funkcionierius ir kaulijo mums visiems pažymų, kad galėtume „išvykti“ arba, kad  išregistruotų. Pagalvoju dabar, kiek vargo vargelio buvo jai ir kiek reikėjo kyšių, „dovanėlių“ paaukoti tiems „teisėtvarkos“ atstovams. Bet, manau, tuos teisės saugotojus sovietinė valdžia ne mažiau purtė už kiekvieną prarastą sielą. Juk kas gi juos maitins, šers jų tarnus, apsauginius, kas gi maitins visą KPSS aparatą, KGB, vietinius vadus bei vadukus? Kas gi, pagaliau, duos duonos Afrikos komunistams, Kubos, Gvatemalos, Korėjos, Vietnamo, Rumunijos, Bulgarijos „broliškoms“ organizacijoms? Kas gi duos duonos Maskvai, Leningradui, Stalingradui, Kuibyševui, Kaliningradui, Sverdlovskui? Ką valgys Antanas Sniečkus, Petras Griškevičius, pagaliau Mykolas Brazauskas? Ką valgys „Kalvio Ignoto teisybė“ „autorius“, „dramaturgas“ kagėbistas Aleksandr`as Gudaitis-Guzevič`ius?..
Na, ką valgys???

Sesuo Eleonora mokinosi toje pačioje mokykloje Mielagėnuose ir jos auklėtoja buvo ta pati.
Eleonora klūpi penkta iš kairės.


Ignalinos rajono Vartotojų kooperatyvo Sąjungos raštas

Ignalinos rajono Vartotojų kooperatyvo Sąjunga
28 rugpjūčio 1968 metai
Nr.208

Alfredas Girdziušas
(kartais pasirašinėjantis kaip Paliesius)

Biografija arba biologinė rašliava


Kiekvienos biografijos preliudija turėtų būti prosenelių biografijų ištraukos arba nuotrupos – tiek, kiek pavyksta atknisti to gero šio pasaulio sąvartyne, kurį mes vadiname gyvenimu. Ir nieks nepaneigs, kad kiekvieno žmogaus biografijos mozaiką lipdo patys artimiausi žmonės – tėvai. Lipdo giminės, draugai, pažįstami ir net atsitiktinai gyvenimo kryžkelėse sutikti nepažįstamieji. Lipdo net gyvūnai gyvenantys ir šalia, ir toliau, lipdo paprasčiausias supuvęs kelmas ar saulės zuikutis, prasiskverbęs pro apdulkėjusį langą ir nutūpusį pailsėti prie tavo kojų. Ir nieks nepaneigs, kad kiekvienos biografijos mozaikos dalelytė yra sudėta iš ankstesniųjų gyvenimų arba biografijų mozaikų duženų. Šių dėsningų „atsitiktinumų“ konglomeratas  ir yra dirva, kurioje auga biografijos, nes šios biografijos vėliau tampa terpe dygti kitoms biografijoms. Ir taip per amžių amžius buvo, yra ir bus. Amen.


Vilnius-Lentvaris    2006 metai

Alfredas Girdziušas
Vilnius-Lentvaris, 2006 m.



Biografija arba biologinė rašliava

Kiekvienos biografijos preliudija turėtų būti prosenelių biografijų ištraukos arba nuotrupos – tiek, kiek pavyksta atknisti to gero šio pasaulio sąvartyne, kurį mes vadiname gyvenimu. Ir nieks nepaneigs, kad kiekvieno žmogaus biografijos mozaiką lipdo patys artimiausi žmonės – tėvai. Lipdo giminės, draugai, pažįstami ir net atsitiktinai gyvenimo kryžkelėse sutikti nepažįstamieji. Lipdo net gyvūnai gyvenantys ir šalia, ir toliau, lipdo paprasčiausias supuvęs kelmas ar saulės zuikutis, prasiskverbęs pro apdulkėjusį langą ir nutūpusį pailsėti prie tavo kojų. Ir nieks nepaneigs, kad kiekvienos biografijos mozaikos dalelytė yra sudėta iš ankstesniųjų gyvenimų arba biografijų mozaikų duženų. Šių dėsningų „atsitiktinumų“ konglomeratas  ir yra dirva, kurioje auga biografijos, nes šios biografijos vėliau tampa terpe dygti kitoms biografijoms. Ir taip per amžių amžius buvo, yra ir bus. Amen.
Taigi artimiausias mano protėvis, kurio neteko matyti, bet prisiklausyti teko su kaupu, buvo tėvo tėvas arba senelis. Toje parapijoje, kurioje aš gimiau ir augau iki  dešimties metų, o gimiau aš Ignalinos rajono Mielagėnų parapijos Paliesiaus kaime, mano senelį Krištopą Girdžiušą, Jurgio ir Anelės sūnų, visi pažinojo ir... prisibijojo, nes tai, pasak  jį mačiusių, buvo „čieraunikas“, tai yra, burtininkas. Krištopo Girdžiušo žmona buvo vardu Agota. Vincūnaitė Agota (mirė 1937 metais). Tojo Jurgio senelis, vardu Motiejus, kada traukėsi iš Rusijos Napoleono armija, laidojo mirusius ir žuvusius prancūzų armijos kareivius bei karininkus netoli nuo Rižiškės kaimo ant kalno. Dabar toje vietoje žvyrduobė. Iš ten 1958 – 1968 metais buvo kasamas žvyras keliams tiesti. Ant kelių voliodavosi kaulai ir kaukolės. Jurgio tėvui tuo metu (1814 metai) buvo apie 12- 15 metų. Jeigu tikėti mano tetos Marytės pasakojimu, kurį jinai girdėjo iš tėvo Krištopo lūpų, Motiejus gimė apie 1760 metus, o mirė  1837 metais. Taigi Jurgis turėjo dukrą 1893 metais gimė Paulė, 1902 – Juzė, 1909 – Lidvikas ir  1911 metais – Marytė. Beveik visi buvo panašūs į tėvą ir senelį – rudaplaukiai ir strazdanoti. Ypač Marytė.
Krištopas jaunystėje su savo būsimosios žmonos Agotos Vincūnaitės broliu pagyveno Rusijoje (mokėsi Peterburge), vėliau, jau be Vincūno V.(žinau tik vardo inicialą) kažko mokėsi Rygoje ir apie 1883 metus grįžo į tėviškę. Po 3 metų apsivedė. Matyt jam teko Peterburge padirbėti cirke ar kituose keliaujančiuose balaganuose ir išmokti fokusų, tad savo tėvynainius šiurpindavo gana originaliais triukais: „įlįsdavo“ į rąstą, „surakindavo“ neprietieliui spyna burną, pranykdavo, padaugindavo daiktus.
Krištopas Girdžiušas turėjo seserį (vardo nežinau), kuri vėliau ištekėjo už kažkokio Misiūno ir susilaukė sūnaus Stasio bei dukros Julės. Julė pasigimdė dukrą Lionę.  Ji vėliau gyveno Vilniuje Labdarių 4-4  ir Antakalnio 21 bei Saulės 7 namuose. Jis taipogi turėjo ir brolių. Jų nežinau likimų... Patsai Krištopas buvo gana aukštas – 1,8 metro, stambus, rudaplaukis, nešiojo ūsus, geras buvo stalius ir mūrydavo aplinkiniams krosnis. Žiemą nešiodavo kailinius, o vasarą sermėgą ir mėgdavo vaikščioti susiveržęs pančiu.
1996 metais išleistoje Vito Saldžiūno knygoje „Fokusai“ suradau gana įdomią žinutę, apie kurią Paliesiaus kaimo senoliai pasakodavo su didžiausia nuostaba ir baime: „...1883 metais iš Peterburgo į tėviškę grįžo K.Girdžiušas (1858-1936), pramintas Belecku. Jis parsivežė daug įvairaus rekvizito, magijos knygų. Ignalinos apylinkių klojimuose Girdžiušas demonstruodavo skraidantį rutulį. Žmonės pasakojo, kad jis galėjęs užtvindyti pirkią vandeniu. Greičiausiai tai buvo masinės hipnozės seansai.“ Štai tie „potvyniai“ pridarydavo vieniems skanaus juoko, o kiti...
Nuvežė kartą senelis grūdus malti į Paliesiaus dvaro malūną, o ten eilė vežimų ir dar didesnė eilė susirūpinusių kaimiečių – lauko darbai nelaukia, tad gudrusis fokusininkas tiesiai pas malūnininką žydelį. O malūnininkas žydelis ant krosnies su kailiniais susirietęs, į kalbas nesileidžia, kažką marma. Pabodo Krištopui įkalbinėti žydelį ir nutarė pamokyti – užtvindyti visą malūną. O vanduo per langus semia pečių, o jau iki juosmens to vandens. Ir  žydelio nervai neišlaikė – puolė nuo krosnies su kailiniais plaukti, bet... tėškėsi į grindis. Žmonės  vieni raitosi iš juoko, kiti, ne vietiniai, išsižioję stebi tą „potvynį“, treti kryžių ant kaktos paišo... Pasakoja liudininkai, kad Krištopui sumalė tądien be eilės.
Taigi apie šį konkretų įvykį papasakojo mano klasioko iš Paliesiaus kaimo Jono Prašmunto, vėliau tapusio geru veterinoriumi, senelė.
Mielagėnai minimi dokumentuose nuo XVIII a. pradžios. 1768 metais gavo prekyviečių privilegiją ir toliau ėmė plėstis. Mielagėnų bažnyėią pastatė ponai Kublickai (Kubilinskai?) 1779 metais. Buvo pastatyta varpinė, šventoriaus vartai. Mirus Kublickams, jų palaikai palaidoti buvo kapinių koplyčioje rūsyje. Sako, kad buvo kartu palaidota ir auksinė karūna. Tos koplyčios rūsį, kapus išplėšė 1968 metais ir karstus su griaučiais ištempė į rūsio vidurį. Nuo 1985 metų koplyčia pradėta restauruoti.
1861 metais Mielagėnuose gyveno 180 gyventojų, o amžiaus pabaigoje, 1897 – jau  gyveno 517 žmonių.

Paliesiaus dvaro likučiai – griūvančios buvusios arklidės. Pagrindinių rūmų  pastatą ir vandens malūną bei kitus pastatus išardė kolchozų laikais. Yra likę pamatai ir akmenys su iškaltomis buvusių ponų pavardžių pirmimis raidėmis. Malūnas iki 1962 ar 1963 metų dar buvo. Prie to malūno veisėsi labai daug vėgėlių ir viso kaimo berniukai jas gaudydavome su rankomis. Prisimenu kaip tame malūne dar gyveno ir dirbo malūnininkas.

Netoli nuo Mielagėnų, už 3 kilometrų į pietryčius ant Virvetos (vietiniai vadina ją Kančežinka, nes išteka iš Kančiogino ežero) upės buvo pradėtas statyti Paliesiaus dvaras. Čia buvo pagrindinis dvaro pastatas, didžiulės arklidės, ūkiniai pastatai ir didžiulis vandens malūnas iš raudonų plytų. Iškastas dešiniajame upės krante dižiulis prūdas, įkurtas parkas. Topolius (kvapniuosius!) pakelėse sodino mano patėvio Martyno Katkausko (gimusio 1917 metais) mama. Beje Katkauskai gyveno paskutinėje išlikusioje dūminėje trobelėje Paliesiaus kaime. 1927  metais (ši data buvo išraižyta ant krosnies šono) jie pasistatė  didelį dviejų galų namą. Aplink Paliesiaus kaimą buvo didžiuliai miškai. Likučius, pavienius medžius, prisimenu dar ir aš.


Paliesiaus kaimas įsikūrė pamiškėje prie kelio 17 a. viduryje, vykdant valakų reformą. Valakų reforma šiame krašte, kaip ir visoje LDK feodalinė žemės reforma, vyko XVI a. antroje pusėje. Tas įstatymas buvo paskelbtas 1557 m. balandžio 1 dieną. Reforma truko apie 20 metų. Butent per šią reformą vyko gyventojų kėlimas iš vienkiemių į  gatvinį kaimą. Taigi, Paliesius įsikūrė ant trakto, jungiančio Vilnių - Švenčionis su Breslauja pro Tverečių. Tverečius yra nuo Paliesiaus už 14 km. Šis bažnytkaimis žinomas nuo XV amžiaus kaip dvaras. Čia 1501 metais pastatyta bažnyčia, 18 a. veikė parapijinė mokykla, o 19 – 20 a. pradžioje – valsčiaus centras...
O visai Paliesiaus pašonėje, už vieno kilometro, Tverečiaus link, buvo kaimas Miečionys, kur visi mano broliai ir seserys bei aš pradėjom mokslus. Šis kaimas taip pat atsirado valakų reformos metu.
Šiame kaime Girdžiušų buvo gana daug. Ir, reikia manyti ši pavardė yra kilusi iš pravardės „girdėti“, „girdžiu“. 

Vito Saldžiūno knygoje „Fokusai“ 12 puslapyje yra paminėtas Krištopo Girdžiušo
„fokusavimas“  Ignalinos rajono klojimuose

Apie 1930-32 metus, kada mūsų krašte vyko žemės reforma, kada iš kaimų žmonės kėlėsi į vienkiemius, Krištopas Girdžiušas taip pat pasirinko gyvenimą vienkiemyje. Kaime begyvenančių valstiečių žemė būdavo padalinta ruožais. Kartais tą ruožą nebuvo galima net su akėčiomis suakėti – kabindavai kaimyno žemę. Bet ir čia, kaip tikras fokusininkas, sužaidė, pasak mano mamos, žmonių naivumu: kada buvo dalinami žemės sklypai, Krištopas „...keptais karveliais šėrė matininką.“,  o kada buvo „...burtų keliu traukiami sklypų numeriai, pačio geriausio sklypo numeris buvo padėtas ant stalo ir pasakyta visiems, jog šį sklypą gali pasiimti be eilės bet kas, nes jis yra pats „blogiausias“, jo net plotas padidintas – tik imkit.“. Ir  šį kartą kaimiškas atsargumas, o gal noras iš bendros krūvos išsitraukti patį geriausią sklypą, apmulkino visus tik ne Krištopą. Jis žinojo to sklypo kainą ir lyg ne noromis, po ilgesnių „įkalbinėjimų“, pagaliau „sutiko“, vardan visų kaimiečių „laimės“, kad tik dalybos vyktų greičiau ir sklandžiau. Kada dokumentai buvo visi pasirašyti ir patvirtinti notaro, kaimiečiai atsitokėjo, bet...

Taigi po daugelio metų, kada dar dirbau Kėdainiuose, atsitiktinai traukinyje  susipažinau su dar keistesniu žmogumi, gal kiek primenantį mano senelį kaip fokusininką tik... kito žanro. Ir tai, ką išgirdau, pasiliko mano atmintyje ir užrašuose...



Alfredas Paliesius

Visraktis


Tai buvo 1967 metų pavasarį, prieš pat šventas Velykas. Važiavau iš Kėdainių į Vilnių Ryga-Simferopolis traukiniu. Žmonių, kaip įprasta tais laikais, vagone buvo sausakimša. Keleiviai irzlūs, tvanku ir trenkė šlapimu. Tambūro durys trankėsi, o už jų netirpstanti eilė į “registratūrą” – vakarėjo ir visi prieš miegą norėjo būtent tenai patekti. Už lango pavasarinis peizažas buvo neįdomus, pilkas, miego nenorėjau, o kelionėn įsimesta knyga tapo neįdomi – aplinka darė savo.

Bendrojo vagono sekcijoje, kur ir aš įsiterpiau, važiavo sava komanda – keturiese su kortomis lupo “ožį” ar “durnių”, laidė negudrius sąmojus, nepiktai džiaugėsi priešininkų žioplomis klaidomis ir, įtariau, kad slapčiomis tuštino ne limonado butelį, bet rausvai dažytą naminę degtinę. Kvapas jau ne limonado tvyrojo. Aš ir priešais mane sėdintis žilas senukas stengėmės nekreipti dėmesio į kaimynų erzelynę. Priešais Jonavą vienas iš kortuotojų nulėkė į tambūrą parūkyti ar šiaip kojas pramiklinti, o kiti komentavo nutrauktą mačą. Ant stalo gulėjo beveik naujų kortų malka. Nusprendžiau bendrakeleivius sudominti keletu fokusų su kortomis ir paprašiau leidimo pasinaudoti jų malka. Tai buvo paprasčiausi “fokusai”, kai atspėdavai kelias ištrauktas iš malkos kortas, kurias patys žiūrovai ištraukdavo, įsimindavo, patys kur norėdavo vėl įgrūsdavo ir patys sumaišydavo. Kas žino šio numerio atlikimo paslaptį, tas gali parodyti improvizuodamas vos ne dešimt “stebuklų”, iš pažiūros visai skirtingų. To man ir reikėjo, nes publika buvo “žalia”. Tik žilagalvis vis atlaidžiai šypsojosi ir kėlė man azartą.

Aš drąsiai kartodavau tuos pačius numerius,nebijodamas, kad gali mane “iššifruoti”. Pagaliau neiškentė ir senukas. Jis ištiesė ranką, lėtai paėmė iš mano rankų malką, sulygino, išskleidė vėduoklę, vėl sudėjo, mostelėjo puslankį ir... kortos pranyko! Staiga įgrūdo ranką kaimynui į užantį  ir iš ten ištraukė kortas. Vėl mostelėjo ir kortos lanku pasipylė iš vienos rankos į kitą, krito ant stalo, o prieš mūsų akis atsivėrė visi tūzai! Vėl kortas susėmė, stuktelėjo į stalą, nukėlė viršutinę, mostas – ji pradingo, antra, trečia, dešimta pradingo, vėl mostas ir vėduoklė nusklendė stalo paviršiumi. Tai buvo visos “širdys”! likusi malkos dalis skriejo ratu ir klojo kortas neįspėjama tvarka. Dalybos greitai baigėsi ir krūvelės buvo atverstos. Visose buvo po vienodą “akių” skaičių!
Šiandien aš jau nebeprisimenu tų stebuklų, kuriuos rodė paslaptingasis senukas. Kai grįžo iš tambūro mūsų kaimynas, jis pamatė atvipusius mūsų žandikaulius ir mirtiną tylą. Tylėjo ne tik mūsų sekcija. Žiedu stovėjo ir kiti keleiviai. Aš rijau seilę ir bijojau, kad nieks neužgirstų mano gugtelėjimo. Pagaliau prabilo aviacijos kapitonas. Jis ėmė sagstytis lyg prieš generolą savo mundurą ir rusiškais “matais” reikšti nuostabą. Mūsų kortuotojai prie savo malkos bijojo net prisiliesti. Žodžiu, nuostabos ir kalbų atsirado su kaupu. Daugelis prašė pakartoti fokusus, parodyti naujų, bet senukas tik šypsojosi ir pešiojo kelnių klešnę. Mačiau, kad ir jis buvo susijaudinęs, nes rankos virpėjo, nors veidą puošė ramiausia šypsena. Tik dabar aš suprantu, kad tai buvo vulkano išsiveržimas. Tai seniai užslėpto ar slepiamo sugebėjimo išsiveržimas, kurio išsigando ir pats senukas, jis jautėsi lyg nusikaltimo vietoje sugautas mokinukas, lyg bijodamas, kad kažkas jį atpažins ir išplaks rykšte. Vagone augo triukšmas, keleiviai trečiuose aukštuose taisėsi sau gultus, palydovai lakstė suirzę, nes niekas neėmė patalynės. Senukas ir aš sėdėjome kaip sėdėję. Greitai turėjo būti Vilnius. Iki ryto dar laukti ir laukti. Vilniuje prasidėjo šlapdriba. Iššokęs iš vagono, dairiausi į kurią pusę slinkti. Bespoksodamas į laikrodį, akies krašteliu pastebėjau, kad iš vagono išlipo ir senukas fokusininkas. Jis žvaliai pratrepseno pro pat mane. Net nepastebėjo, o gal nenorėjo pastebėti. Nedrįsau sustabdyti. Bet likimas buvo man labai palankus.  Pakilęs į stoties valgyklos-restorano antrąjį aukštą, aš vėl pamačiau bendrakeleivį. Tada jau išdrįsau. Pasilabinęs ir paprašęs leidimo, atsisėdau šalia. Kalba nesirišo, bet po mano klausimo, ar jis ne cirkininkas, senukas pakėlė baltus antakius ir ramiausiu veidu tarė:
-Aš vagis.
Aš atsilošiau ir žandikaulis dar labiau atvipo, negu vagone.
-Aš, vaikeli, vagis profesionalas. Buvęs, bet geras! - ir jis reikšmingai pakėlė pirštą.
Senuko pakeltos dešinės plaštakoje pamačiau raudoną randą.
-Persipjovėte? - kinktelėjau galvą į delną.
-Ne, tai mano visraktis.
Man trečią kartą atvipo žiauna.
-Tai dar prieš aną  karą. Dešimtais  ar vienuoliktais, neprisimenu. Buvau  dar piemuo. Ir girdėjau šnekant senius, kad yra žolė, kurią įsiauginus į delną, galima atrakinti visas pasaulio spynas. Tik rasti ją sunku. Bet ieškoti ir nereikia – ją randa ežys. Reikia ežiui užtverti kelią į lizdą smėlio pylimėliu. Žvėriukas neperlipa per užtvarą, nes slysta kojos, tada jis einas ieškoti tik jam vienam žinomos žolės, kurą užmetus ant smėlio, prasiskiria kelias. Ilgai, gal du metus narsčiau miškelius, sodus ir daržus. Sekiau ežius ir dienomis ir naktimis, bet nė vieno jų lizdo neradau. Bet pagaliau aš jį radau ten, kur visai nesitikėjau surasti. Jis buvo po mūsų dūminės trobelės krosnim. Tikriau pakrosnio kampe, po skudurais. Į pakrosnį iš lauko vedė  gal žiurkių, gal šeško iškastas urvelis. Iš po senų skudurų ir apipelijusių batų krūvos išverčiau dar plikus ežiukus. Aš taip išsigandau, kad net oro pritrūko. Pamačiau ir urvelį.  Drebančiomis iš susijaudinimo kojomis lėkiau prie Dubysos smėlio. Net tris puskibirius atvilkau. Sauso, biraus. Ir supyliau pylimą!

Padariau žiedą, o aukščiausiai supyliau prie urvelio. Pilant smėlį prakaitas žliaugė veidu. Nebuvo karšta, bet aš velniškai jaudinausi. Ir supylęs užtvarą nenustygau – lindau kas penkiolika minučių į pakrosnį. Bet lizdo šeimininkas negrįžo ir negrįžo. Pagaliau mama mane nuvarė gulti. Miegojau ant šieno tvarte, tad naktį nuslinkau už namuko ir keliais per rasą bridau ieškodamas, ieškodamas išėjimo po pamatais. Neradau. Neužmigau visą naktį, o jei ir sudėdavau bluostą, matydavau mano rankose tirpstančias spynas. Aš pašokdavau, nes jaučiausi lyg kažką vagiu. Vogti tikrai nenorėjau, bet labai jau magėjo išbandyti, ar tai tiesa. Tik išbandyti. Na, gal pasipuikuoti kaip nors prieš draugus, bet jokiu būdu ne vogti. Niekas pas mus ir nerakindavo nieko.  Kabliuku ar kaišteliu žmogus pasakydavo, kad jo nėra namuose, kad ateitum vėliau. Kiti net kablio netaisė – pagaliu paspirdavo. Tik mūsų bažnyčios duryse, pas kunigą, pašte ir, atrodo, pas urėdą kabojo spynos. Didelės ir brangios.
Paryčiui mama išvertė iš guolio ir nuvarė karves ganyti. Iš kiekvienos šeimos eidavo padienininkai. Kiek karvių, tiek dienų. Tik vėlai vakare parsiradau namuose, o į pakrosnį įnėriau, kai mama melžė karvę. Lizdas buvo tuščias. Pylimėlis sugriautas. Balana šviečiau ir ieškojau žolės. Jos nebuvo! Karštligiškai pirštais sijojau smėlį ir nepajutau, kai mama sučiupo už kojų ir ištraukė lauk. Na ir gavau į kailį už ugnį pakrosnyje! Mama kažką klykė, lupo mane pančiu, o aš buvau šoke nuo nesėkmės  ir nieko nejaučiau. Tik ryte pajutau skausmą sėdynėje. Visą dieną praleidau darže, skabiau tabako žiedus, ravėjau ir vaikiau žąsis. Gal trečią dieną po pėrimo, mama išėjo į bažnyčią. Tai buvo sekmadienis. Aš nėriau po krosnim. Balanos ugnis šokinėjo, o aš panėriau pirštus į smėlį ir... ant dešiniojo delno byrančios smiltys atidengė žalią žalią žolytę. Ji buvo labai panaši į kraujažolę. Gal tai ir buvo kraujažolė, bet iš susijaudinimo man net dantys barškėjo. Išlindau lauk. Ir pačiu laiku. Delne degė žolytė, o tarpduryje mama tikrino mano kaktą. Aš buvau turbūt toks apdujęs, kad mama pamanė, jog sergu. Liepė gultis į lovą, o pati lauke virė liepžiedžių arbatą. Atidengiau delną. Spygliukais kaip eglutė žolytės stiebelis atrodė ir paprastas ir stebuklingas. Tai buvo burtažolė. Supratau, kad tai buvo ji. Kaip gi ežys išsivedė savo jauniklius? Ir kaip aš ją į delną įauginsiu? Artėjantis laimės išbandymas man vos protelio nesumaišė – pakilo temperatūra, naktį kliedėjau ir įvariau saviškiams baimės. Šutau po kailiniais ir labiausiai bijojau pamesti žolytę. Ryte staiga pasveikau ir prieš pačius pietus gavau leidimą išeiti į lauką. Nėriau už tvarto. Neturėjau nieko aštraus, nes peilius mama slėpė ir nuo mūsų, ir geležį tausojo. Užtvartėje radau laibu kaklu žalią butelį, kurį, įkišęs į savo ilgų marškinių rankovę, tyliai suskaldžiau. Tada gal pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai ir karštai pasimeldžiau. Nesiryžau rėžti delno. Nusisukau, vėl prispaudžiau ašmenis prie delno minkštimo ir brūkštelėjau. Dar ir dabar jaučiu kaip pjoviau mėsą. Gal trigubai ilgesnę žaizdą pravėriau negu reikėjo. Plūstelėjo kraujas, išvirto mėsa, mečiau “peilį” ir į žaizdą įgrūdau žolytę. Įgrūdau ir užspaudžiau gysločio lapu. Žaizda degė ir smarkiai kraujavo. Pašiūrėje radau išmestus senus tėvo marškinius ir jų rankovės gabalu apmuturiavau delną. Ranka negijo gal dvi savaites. Paslėpti jau negalėjau. Lupti negavau, bet mažai trūko. Ištino ranka iki alkūnės, o delnas net pamėlo. Išsigandau jau ir aš pats, bet apie žolytę bijojau prasitarti -  noras turėti visraktį užgožė viską! Trečios savaitės viduryje tinimas atslūgo ir žaizda užsivėrė. Tik po oda jaučiau kietą skaudantį gumulėlį. Jis dar iki šiol yra ir spaudžiant maudžia. Po mėnesio ranka liko sveikutėlė, o delną papuošė nuostabus raudonas brūkšnys...
Senukas atkišo man ranką. Randas nebuvo lygus. Jis priminė greičiau eglės šakelę. Aiškiai mačiau šviesesnius rausvus “spygliukus”. 
-Įdomiausia, vaikeli, atsitiko vėliau. Rudenį. Reikėjo išbandyti burtažolę, o spynos niekur nebuvo. Ten, kur žinojau, bandyti bijojau. Eiti į bažnyčią ar pas urėdą, tai tas pat, kaip numirti vietoje. Taip aš tada maniau. Kantriai laukiau savo valandos. Ir ji atsirado. Su tėvu išvežėme į turgų rugių parduoti. Aš saugojau arklį, o tėvas vaikščiojo po turgų, klausinėjo kainų, derėjosi su žydais, o rugius, atrodė, net užmiršo. Prie mūsų vežimo kaip tik ir apsistojo žydas skudurininkas. Jis taip pat nusprendė pasižvalgyti po turgų, o savo kromelį užrakino. Išsitraukė prie liemenės pririštą mėlynu siūlu raktelį ir užrakino savo “aukso” skrynią, kurioje būdavo žirklių, siūlų, dusto, sagų, plaktukų ir net ilgų moteriškų plaukų. Tai buvo “šiaučius”. Juoda blizganti spynelė kabojo čia pat. Man ėmė mausti dešinį delną. Burtažolė deginte degino delną. Ir aš ištiesiau ranką. Apčiuopiau šaltą metalą ir truktelėjau. Spyna be garso atsidarė! Mane vėl, kaip ir po krosnim, išmušė šaltas prakaitas. Grūdau atgal spynos kilpą ir kaip nudegintas šokau ant savo vežimo. Supratau, kad seni žmonės nemelavo. Dabar galiu, sėdint čia, paaiškinti, kad toji žydo spyna arba visai nesirakino ir kabojo tik dėl vaizdo, arba... Bet šis  atsitiktinumas nulėmė mano likimą. O mano likimas ir nuostabus ir liūdnas. Nelabai tikiu, kad tik atsitiktinumai padėdavo man – aš rasdavau arba neužrakintas spynas, arba jos labai lengvai atsirakindavo. Neprisimenu kiek jų buvo. Gal tūkstančiai.
Bet aš nevogdavau! Man rūpėjo tik atidaryti užrakintas duris. Išardžiau pirmąją spyną, gautą iš kalvio. Ardžiau ir mokiausi.

Keturioliktaisiais metais rugpjūčio mėnesį mobilizavo mane į rusų kariuomenę, o jau spalio mėnesį pakliuvau į Sibiro šeštąjį korpusą, kuris jau to pačio mėnesio šešioliktąją už Plocko* gavo pylos  nuo vokiečių ir atsitraukė Sochačevo link.   
Traukiantis buvo pamestas štabo seifas su slaptais dokumentais ir pinigais. Mane su būriu pionierių pasiuntė surasti seifą ir susprogdinti. Radome, bet nesprogdinome, nes aš jį paprasčiausiai atidariau. Tada gavau pirmąjį apdovanojimą ir buvau paskirtas į kontržvalgybos skyriaus techninį būrį. Taisydavome viską kas tik štabe sugesdavo – pradedant telegrafo aparatu ir baigiant pabūklų spynomis. Man patikėdavo pačius sudėtingiausius mechanizmus. Po metų vėl pakliuvau į Lietuvą.
Rugsėjo mėnesį netoli Vilniaus vokiečiai pralaužė frontą. Tai buvo kažkur tarp Adutiškio ir Tverečiaus. Atrodo, kad netoli Kelpučių kaimo. Aš buvau apsinuodijęs maistu ir išgabentas net į Trupeikių kaimą netoli Rokiškio. Čia ir pakliuvau vokiečiams. Kai pasveikau, taisiau jau vokiečiams techniką. Gera ir tvirta technika!

Vėliau vėl rusams prie Rygos pakliuvau, o aštuonioliktųjų pačioje pradžioje grįžau į Lietuvą. Nuvykau vasarą į Peterburgą ir šiaip taip įsitaisiau dirbti. Padėjo iširusios Peterburgo tarpusavio pagalbos draugijos narys Petkevičius. Saviveikliniame cirke rengiau fokusininkui rekvizitus. Po kelių mėnesių aš daugelį triukų perpratau, o dar po kelių – rodžiau savo draugams tokius fokusus, kad jie nespėdavo suvokti, kur baigiasi realybė ir prasideda apgaulė. Aš išmiklinau rankas taip, kad ištraukdavau pinigines arba nosines žiopliams iš kišenių aplinkiniams spoksant. Bet nepavergė manęs menai. Grįžau į Lietuvą vėl ir ėmiau vogti. Kas gyveno Kaune gal ir prisimena pagarsėjusią pravardę “Pirštinė”. Turėtų neužmiršti ir ketvirtojo dešimtmečio Kauno banko vieno inkasatoriaus keisto nuotykio, kai į banką pristatė tuščius pinigų maišus. Ten buvo tik seni laikraščiai supresuoti. Man sekėsi, kol vieną kartą Žaliakalnyje nesutraiškiau ežio. Jaučiau, kad ne žolė man padeda, bet po pirmojo nepasisekimo aš ėmiau bijoti – ežio kruvini spygliai, atrodė, bedė į mano ranką vos tik prisiliesdavau prie užrakto. Pirmą kartą mane suėmė Palangoje, kai įėjau į vieną vilą pro užrakintas duris. Pakliuvau į Šilutės kalėjimą. Po metų išėjau ir dirbau atsargiau, bet nesėkmės lydėjo mane. Užėjus rusams, vėl į kalėjimą sėdau. Marijampolėje prasitryniau tik tris mėnesius, nes prasidėjo karas. Vokiečiai vos nesušaudė, bet išgelbėjo Švenčionių komisaras Olis. Taip pat už paslaugą – atidariau visus rusų paliktus seifus Panevėžyje, Utenoje, kituose miesteliuose. Man net apsauga buvo duota, bet ne apsaugai, o, tikriausiai, kad nepabėgčiau. Labai bijojau. Antrą kartą rusams užėjus vos Sibiro išvengiau – nebuvo įrodymų, kad aš dirbau vokiečiams, tada artėjau prie penkiasdešimties...
Šiandien dar dirbu vienuose kultūros rūmuose, nors jau septyniasdešimt pirmuosius varau. Meno saviveikla! Rankos jau praranda miklumą, bet kai kortos dar neapsitrynusios, galiu prisiminti kai ką iš anų laikų...

...Senukas atvertė delną su randu ir aš pamačiau ryškiai raudoną liniją, kurios centre po oda kiurksojo kažkoks juodas ar mėlynas gumulas. Ir jis judėjo.
-Tai visraktis, vaikeli. Ir aš, vis gi, tikiu dar. Tik gaila, kam aš tą ežį Kaune nugalabijau. Nedovanojo, matyt...
Buvęs vagis atsistojo taip staiga, kad nesupratau, ką jis nori daryti. Ir, netaręs daugiau nė vieno žodžio, apsisuko. Apsisuko ir nusileido žemyn. Minutėlę sėdėjau pasimetęs, bet pašokau ir aš. Nuskuodžiau į salę. Išlėkiau į peroną. Senuko-fokusininko-vagies jau nesimatė.
Vilniaus dangų dažė žara... 

1. Krištopo Girdziušo, sūnaus „Janego“ 1937 metų kovo 15 dienos gautas aktas dėl žemės sklypo mokesčių (kadangi mano kraštas tuo laiku buvo okupuotas lenkų, tai dokumentai buvo tvarkomi lenkų kalba)
2. 1943 ir 1944 metų išlikę žemės išperkamųjų  mokesčių kvitai (reichmarkėmis mokėta) buvo mokami... Krištopo Girdžiušo vardu.  Maty,  jam mirus buvo nesutvarkyti palikimo dokumentai. Čia rašoma, jog Krištopas Girdžiušas yra Jurgio Girdžiušo sūnus.

Taigi aš gimiau vienkiemyje, prie pat miško, tikriau – alksnyno, kurį vadino „beržynu“, nors ten nė kvapo tų svyruonėlių nebuvo tuo metu. Beržai augo daug anksčiau, tik maži lopinėliai prie sodybų buvo belikę – iškirto prieš karą, o vėliau net pasilikusius alksnius išnaikino, kada melioravo žemes. O kada kasė griovius durpynuose, tai iš gilumos traukdavo sveikut sveikutėlius ąžuolų stuomenis, kietus kaip akmuo, juodus kaip derva. Bujojo čia senovėje girios giružės.  Tuos buvusius miškus vadino „Kaziuko“ miškais, tas vietas – Kaziukiškė. Mat labai seniai, kai dar ponai Kublickai valdė tas žemes, kažkoks Kaziukas su savo draugu pavogė iš pono karvę. Graužė sąžinė tą Kaziuką ir jis pasiūlė už nuodėmę su draugu kartu pasikarti. Ir korėsi. Kaziukas pirmas, o jo draugas... ne. Kaltė už karvę atiteko nelaimėliui Kaziukui, o jo draugas tapo tik... liudininku.   
Kodėl mus pravardžiavo Beleckais? Sunku pasakyti, bet viena versija, atkeliavusi iš anų laikų, man nepriimtina – buvo, sakoma, jog Krištopo Girdžiušo tėvas Jurgis buvo gana turtingas „kaip ponas Beleckas“. Bet kas tas „Beleckas“ – aš neišsiaiškinau. Sako, kad netoli, šalimais, gal Paliesiaus dvaro vietoje, gyveno ponai Beleckai. Lenkų okupacijos metu parduotuvėse buvo pardavinėjami peiliai su įspausta Belecko pavarde. Tik tikra, kad dar užpraeito amžiaus viduryje, arba tikriau 1864 ar 1866 metais, sukilimo prieš rusus metu, Jurgis kažkuo neįtiko Paliesiaus(?) dvaro ponui Kublickui, kuris atėmė iš jo pusę turimų žemių ir atidavė jo broliui. O turėjo jis du valakus žemės. (Valakas – 21,85 ha). Vardo to prosenelio brolio taip ir nesužinojau, tik mūsų šeimoje buvo kalbama, kad tojo senelio brolio palikuonys, Girdziušai, pravardžiuojami Bazylomis, gyveno mūsų kaime.  Taigi su ta puse žemių, su 18 hektarų (matuojant šiuolaikiniu masteliu), Krištopas  atkako į Paliesiaus kaimą (tuo metu vadintu lyg tai Naujuoju Paliesium).  Mano versija – tų Girdžiušų (Girdziušų) buvo gyvas velnias apylinkėse ir, kad juos būtų galima suprantamiau „išrūšiuoti“, vienus pravardžiavo Beleckais (aš taip pat buvau Beleckiukas!), kitus Bazylomis, dar kitus Maklomis(?), dar ir dar kitus – velnias koją nusisuks...
Rekvizito, atsivežto iš “vojažų“, likučius prisimenu ir aš. Dar laksčiau nepasilenkdamas po stalu, kai per kalėdojimą kunigas nuo stalo nugvelbė storą knygą „Čiornaja magija“ („Juodoji magija“). Gaila labai buvo, nes ten mes, vaikai, galėdavome prisižiūrėti paveikslėlių kaip pjaustomi pusiau žmonės, kaip ryjama ugnis arba kardas, kaip išdėlioti kortas. Ko gero toji knyga ir buvo vaizdinė priemonė, padėjusi išmokti slaviškas raides. Skaitydavome laisvai, tik nieko nesuprasdavome. Kaip nesuprasdavome ir gyvosios rusų, o tuo labiau lenkų kalbos. Beje pirmą kartą „lenkišką“ šnektą užgirdau su savo dvyniu broliu Osvaldu Molėtuose 1961 metais. Ir abudu stebėjomės, kaip keistai kalba rusiškai. Mūsų krašte žmonės kalba, na ir mes išmokome taip, - dzūkiškai. Žinoma, kiekviena parapija turi savą tarseną, bet mes, to krašto  žmonės nesidavėme nei sulenkinami, nei sugudinami:  dzvylika miedzinių kaciliukų pacilcėn pliumpc... Taigi lyg ir dzūkai. Rytų dzūkai pagal kalbininkus.
*********************************************************


Alfredas Paliesius

Laikrodis

Šių namų siela buvo didžiulis juodas laikrodis. Stovėjo jis krikšte ir tyliai mušdavo savo muziką žemu žemu tembru, visada tyliai ir gaspadoriškai. Dieną per vaikų alasą  jo beveik nesigirdėdavo, bet naktį, kai visi suguldavo, jo dūžiai skambėdavo vis garsiau, iškilmingiau. Ir užmigdydavo, užliūliuodavo šie „vargonai“ nepastebimai. Paryčiui, po antrųjų gaidžių, laikrodis vėl pradėdavo garsiau muzikuoti, išmušdavo šešis dūžius, pasi girsdavo už lentinės sienelės krenkštelėjimas, o po minutės kitos į laikrodžio monotonišką tiksėjimą įsimaišydavo slopus šnabždesys – keldavosi šerti gyvulius diedukas. Jis visada penkiolikai minučių palikdavo šiltame patale bobutę, uždegdavo lempą, nušlepsėdavo basomis kojomis prie durų, pasigirsdavo čiurlenimas, stenėjimas, kibiro žvangtelėjimas, atsidarydavo durys ir su tuo pačiu ibiru pradingdavo tamsoje.
-Da pusta. Tumsu. Dzienykų užpustė, kaip aš ci vartus užmiršau priverc. – diedukas jau su veltiniais ir kailiniais stoviniavo savo guolio kojūgaly.
-Šuplius un malkų. Pramėžk. Dabai, šienu neužverc lavialią.  Atšlaimų prie šulinią taip pac pračyscyk.- iš po šiltos paklodės pasigirsdavo tylus atsakymas. – Kelsiuos i aš. Cilcienią reikia išvirc. Tu cik ti juškų atitrauk i undenią ceberkan pripilk. Gyvuliam sušils.
Bobutė taip pat stenėdama keliasi, žegnojasi nuleidusi basas pamėlusias kojas, pavirpina lūpas ir per galvą maunasi platų milinį sijoną, ant marškinių apsirengia berankovį, ant jo sutrintą megztinį. Besilaikydama medinės lovos galo, įbruka savo pėdas į nupjautų veltinių galvas ir eina prie krosnies. Paima žarsteklį, atidaro krosnies dangtį ir uždengia kitą krosnies angą, kur surenkami pelenai skalbiniams.
-Ūbašlaitė da karšta. Kap ti vaikai nesušunta un pešiaus. Kaminas suvis netraukia, a petelnia suodzių pribirėjus. Ližį išnešk pirkaitėn ir košikan bulbų prirink. Dzidesnių prirink – darysim dar pietums gal kliostus.
Bobutė su dieduku kalbėdavosi pusbalsiu, kartais net nežinodami, klausosi viens kito ar ne, bet kalbėdavo, kalbėdavo, nurodinėdavo kitam, sau, pamokydavo, patardavo, kartais nekeldami balso apsipykdavo, apsisukę vėl rokuodavosi su darbais, kuriuos reikia atlikti nuo šešių valandų ryto iki vakaro, kai per radijo tašką išmušdavo Vilniaus bokšto laikrodis devintą. Ta jų tarpusavio kalba nenutildavo visą dieną ir laikrodžio dūžiai tik papildydavo jų dialogus bei monologus. Ir jie, ir senasis laikrodis rodė vieni kitiems didžiausią pagarbą – mušant laikrodžiui valandas, seniai nutildavo, net ir tada, kai spręsdavo ypatingai svarbius gyvenimo klausimus. O laikrodis prieš pradėdamas mušti, visada taktiškai perspėdavo šnypštimu, džerzgesiu. Senukai ir laikrodis buvo taip susigyvenę, kad laikrodžio neįsivaizdavau be dieduko su bobute, o jų - be senojo laikrodžio. Jų ir amžius mažai skyrėsi.
Diedukas gyvulis pašerdavo gana spėriai, grįždavo į trobą, susėsdavo ant ilgo pasienyje stovinčio suolo , traukdavo iš stalčiaus  tabokos mašną  ir su pageltusiais nuo dūmų pirštais sukdavo seilėdamas „ožkos koją“.
-Švinta jau. Labu ragutėm nuvažiavo. Gal Vitolius?- diedukas užtraukia dūmą.
-Tai kad turgun vėlu jau. Duok balanas. Cilsienį su kuo valgysi? Bulbų,  sakiau, atnešk.
Diedukas išeina ir už ketvirčio valandos grįžta su didžiuliu krepšiu bulvių. Bobutė su balanom užkuria perdžiūvusias malkas krosnyje ir griebiasi bulvių skutiklio. Jos gyslotos rankos vikriai apibėga  su peiliu bulves, kočėlu jas kibire su vandeniu apgrūda ir suberia į katilą.
-Užkelk un pripečką i su čepely nustum pečiun. Užding su spatkeliu. Vasarą reikia kaptūrą maliu užlipdzyc. Rūksta.
-Tai, kad jau viskas byra. Ščitas pralaužtas. Anie gal linda.- diedukas linkteli galvą į mus, vaikus, begulinčius ant pečiaus.
-Kū ti. Tu spatkelį atnešk, sakiau. Sviestą per pietus sumušiu. Atvažiuos, gi. Gerai būtų iš tą ceberką agurkų. Taliau ti, prie girnų. Gal faršo atveš, padaryciau kliostų, a tudabar paucienės su cibuliais pakep. Ai, kad tik karvės neužtrūktų. Unksci da. Su pienu bulka vaikam ciktų.- bobutė bekalbėdama plakė dideliame moliniame puode kiaušinius.
-Ainu, arklį raikia pakinkyc, pasitiksiu prie statelės.
-Unksci da, kur da. A klemkų atlink, vaikai vakar čiuc nenulaužė. Iš sklepo priemenėn untempė dzykų ceberkų , unlindą i burzgia. Kų cik neprisimislija. Šibų mažesnis gankely išgrūdą. Su knygas apsadu uždingc reiktų kal stiklų gausim.
-Vaikai? Tai icliai!
-Icliai.- sutinka bobutė. –Sprončku pagrasink, rodos nėra.
Bobutė apskustas bulves suberia į geldą ir paima tarką.
-Brazdų labai nesunk, kliostai kieci būna. Pas Bladuką  da virtų bulbų į  krakmalą prikiša – minkštesni gaunas.
-Nu. Iš kuperką atplėšk marliaus, tas kaštuvas suplyša jau. Cik labai neacidaryk dungcią, zaviesai supuvi suvis.
Diedukas vėl stenėdamas keliasi, eina į priemenę kur stovi bobutės didžiulė kraitinė dėžė. Pro duris plūsteli šaltis. Jis atsirita jau pavasariniu kvapu net ant krosnies. Girdisi degančių malkų spragsėjimas, bobutės tylus šnabždesys - ko gero baigia pradėtą lovoje  maldą. Ji visada taip elgiasi. Jos Dievas turbūt neužpyks – maldas, kiek priklauso atskaito visas ir darbą, taupydama laiką, padaro. Taupi bobutė. Net sviestuotą pirštą kruopščiai nulaižo, nors jis kartais būna ir suodinas. Mes nesuprasdavome, kodėl bobutė suodžius laikė švariais.  Sakydavo, jog „visos kvarabos sudega cia“.  Ji net nepripažindavo  mūsų mamos atvežtų skalbimo miltelių – vandenį košdavo per pelenus. O skalbimo mašiną gerbė, nes jau jėgų rankose tiek neturėjo, kad apskalbtų mus visus. Patys senukai nuostabiai išsisaugodavo nesusitepę net tvarte prie gyvulių.
Laikrodis išmušė devynias. Diedukas jau seniai išvažiavęs pasitikti iš miesto mamos su tėveliu mes jų laukėm nekantriai. Bet, tikriau pasakius, laukėm kitko. Kaimiška rupi ruginė duona  tik iš pradžių buvo labai skani, vėliau tapdavo skani, o į atostogų pabaigą pradėjome svajoti apie baltą pyragą, kurį Vilniuje trupindavome balandžiams.
-Vaikai, kialkicės i jūs. Mamutė su tatuku greit atvažiuos.
Mes nesikeliam, nors bobutė žino, kad nemiegam. Ji girdi mūsų tylų šurmulį, kikenimą. Šiuose namuose visada viskas vykdavo tyliai. Gal laikrodis reguliuodavo šių namų tokį tylų, monotonišką gyvenimo ritmą. Ir mes, vaikai, laikrodį gerbėm labiau kaip bobutę ir dieduką , nes ir jie taip pat pripažindavo vienintelę valdžią sau – tai laikrodžio dūžių galią. Mums atrodė, kad  laikrodis pasako mūsų diedukams kada ir ką daryti, kada baigti. Jeigu mūsų amžini vėlavimai ir kaprizai  juos išmušdavo iš šių tikslių, laikrodžio nustatytų vėžių, jie sutrikdavo, sunkiai sunkiai atsidusdavo, pasimetę priekaištingai žvelgdavo į mus, į laikrodį ir, atrodė, atsivers laikrodžio juodosios durys ir iš ten išeis kažkas paslaptingas, rūstus, kažkas, ko bobutė su dieduku taip bijojo. Mes susigūždavome, pasidarydavo tylu, pagarsėdavo laikrodžio tolygus tiksėjimas, kuris nuramindavo diedukus ir mus. Audra praslinkdavo pro šalį, bet laikrodžio mes... prisibijojom.
Ant krosnies pasidarė karšta gulėti. Mes nusliuogėm ant grindų ir basi pro bobutę lekiam į priemenę.
-Tai icliai! Padlogas šaltas! Siusiokit cia. Ai ai. Kaliošus paimkit na.
Priemenėje grindys šaltos, net degina padus. Atidarom duris į kiemo pusę ir, mindžiukuodami nuo kojos ant kojos, geltonom rievėm supjaustom nedidelį vėpūtinį šalia laiptų. Toliau jėgų neturėjome, nors pilvus buvome išvertę į patį lauką. Tai buvo savotiškos varžybos – kas toliau ir kas šauniau.
Įlekiam į trobą ir čia apsvaigstam nuo bulvinių blynų kvapo. Bet blynai guli už bobutės, ant „pripečko“.
-Aikit prauscis. Un viedras. Aš cik undenį iš pečiaus ištrauksiu.
Mes prausiamės šiltu, kvepiančiu dūmais, vandeniu ir rengiamės.
-Paskui gausit cilcienią, a cia blynų gausit, pakepiau trupucį. Sviestą iš lindriuką paimkit. Šiundzia mušiu šviežią.
Mes visada laukdavome sviesto mušimo, nes gaudavome iki valiai atsigerti „maslionkų“. O dabar kirtom blynus, laukėm „kliostų“ su „cilcieniu“  ir jau nesinorėjo, kad atvažiuotų diedukas su mūsų mamyte bei tėveliu. Tai reiškė, kad pasibaigė žiemos atostogos, pasibaigė viešnagė pas diedukus, laukė išsiskyrimas su laikrodžiu.
Jis dar ilgai mums sapnuodavosi diedukų laikrodis. Ilgai mes girdėdavome naktimis jo dūžius, nors namuose tik vienintelis bežadis elektroninis žadintuvas stovėdavo ant naktinio staliuko. Kartais neiškentę lėkdavome į laikrodžių parduotuvę, esančią prospekte, kur stovėjo panašus didžiulis laikrodis ir klausydavome jo dūžių. Bet dūžiai buvo ne tie, besieliai. Ne, jie visai neprilygo mūsų diedukų laikrodžio „vargonavimui“. Visai! Ir vargu ar surasime pasaulyje tokį laikrodį, nes jie visi, tikiu, besieliai, jie neturi to „kažko“, ko taip klusniai klausytųsi žmonės.

Paliesius, 1988 m. balandžio 23 d.

Kūrinėlio „Laikrodis“ tiesioginė kalba parašyta remiantis Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės Paliesiaus kaimo dialektu. Šios vietos dialektas pasižymi tuo, kad visi žodžiai tariami pabrėžiant balsį „a“. Jis tariamas ilgai. Paliesinis „sėsk, pasėdėk“ ištartų „sac, pasadziek“.
Šios vietos dialektą nagrinėjant kilmės požiūriu, galima pasakyti, jog jis yra labai užterštas skoliniais, svetimybėmis (barbarizmais). Pavyzdžiui : cibulis, čystyti, viedras, ir kiti.
Prie tikrųjų skolinių, kurie yra visiškai asimiliavę lietuvių kalboje, galima priskirti žodžius: agurkas, blynas, katilas, bulvės, pečius, pyragas.
Šnekamojoje kalboje labai daug svetimybių (barbarizmų). Kadangi šis kraštas be ankstesnio rusinimo, Lenkijai užgrobus rytines Lietuvos žemes, patyrė  smarkią polonizaciją, tad sutinkama labai daug žodžių, pasiskolintų iš lenkų kalbos:  cibulis, ceberkas,juška, klemka, kliostai, košikas, kuperkas, padlogas, paucienė, petelnia, serčikai, spatkelis, sklepas, šiba, šuplis, zaviesai.
Rusų kalba paliko taip pat labai daug  skolinių: čystyti, dzienykas,  kaminas,  maslionkos, myslyc,  pripečkas , ščitas, viedras.
Visi šie skoliniai savaip interpretuojami, pritaikant savajai šnektai.
Šis dialektas vartojimo požiūriu, tarminės leksikos požiūriu, įdomus tuo, kad čia surandami žodžiai, būdingi tik šiai vietovei. Tai tikrieji tarminiai dialektizmai: atšlaimas, labas (loma, žemesnė vietovės dalis), dunkscis (stogas), lavis (lovys), merlius (marlė), ragutės, šulnys. Prie etnografinių dialektizmų priskiriami žodžiai: brazdai (tarkiai), cilcienis (virtų bulvių košė), šepelė (prietaisas keptuvei paimti), iclius (išdykėlis, neklaužada), kaptūras (krosnies šylanti priekinė dalis), lindriukas (mažas indelis), ūbašlaitė (krosnies angos dangtis), pirkaitė (čia kitas, neįrengtas trobos galas, skirtas maisto atsargoms laikyti).
Panaudota kalba Paliesiuje gyvenusio Martyno Katkausko, gimusio 1915 metais ir Jadvygos Katkauskienės, gimusios 1917 metais. Adresas: Paliesiaus kaimas, Mielagėnų paštas, Ignalinos rajonas.

Paliesius, 1988 m. gegužės 17 diena.

************************************************************ *******

Aš prie senojo Katkauskų namo (pastatytas buvo apie 1927 metus)  į kurį žiemos metu mes visi persikeldavome gyventi. Nugriautas  apie 1965 metus..

Su tėvu Liudviku Girdžiušu likimas kortomis sužaidė nesąžiningai. Bet tai šiek tiek vėliau. Tik galiu pasakyti, jog jis turėjo tris seseris. Dvi dar prieškary išvyko gyventi į Prancūziją. Vyresnioji Paulė (Paulina?), gimusi 1893 metais, ištekėjo dar Paliesiuje už kažkokio Prano Žeromskio, turėjo sūnų ir dukrą. Antroji – Juzė, gimusi 1902 metais. Sklido gandai, kad viena žuvo autoavarijoje. Lyg ir Paulė.
Juzė buvo įsimylėjusi savo sesers vyrą ir norėjo ištekėti už jo. Gal toji nelaiminga meilė ir buvo mirties priežastis...  Daugiau žinių apie jas neturiu.. Ar gyvena Prancūzijoje mano pusbroliai ar pusseserės (prancūzlietuviai???), nežinau. Bet tuo laiku žinoti, arba atvirai demonstruoti, kad turi giminių užsienyje, buvo  pavojinga – rusų sovietinė valdžia netoleravo bet kokių ryšių su „supuvusio kapitalistinio pasaulio“ atstovais. Tikrindavo net iš sovietinio lagerio šalių gautus  laiškus, siuntinius, sekdavo atvykusius iš užsienio giminaičius, neleisdavo jų atvažiuoti į gimtąsias vietas, priversdavo specialiai apsigyventi Vilniaus viešbučiuose (populiariausias buvo „Gintaro“ viešbutis), kuriuose buvo prikaišiota tiek KGB „blakių“, jog ir nusišnypšti garsiau nebuvo galima – ko čia prismirdęs kapitalistas šnypščia ant laisvos Lietuvos ir ant SSSR...
Mano tėvo sesuo Juzė, sugebėjusi susirasti vyrą (nuotraukoje), kuris buvo deportuotas iš kažkokios šalies, gyvenoLenkijos okupuotojeLietuvos teritorijoje,  išvyko į Prancūziją dar 1939 metaisir norėjo pavergti savo sesers Paulės vyrą. Paulė žuvo autokatastrofoje. 
Marijos, tėvo sesers užrašų knygutėje liko tik šis užrašas apie kažkokius kontaktus su
Prancūzijoje gyvenančiais giminaičiais. Tai buvo jos pusseserės Birutės (Bereta) adreso likučiai...

Trečioji tėvo sesuo Marija mūsų parapijoje buvo didžiausia davatka, jaunystėje gyveno Vilniuje Didžiojoje gatvėje su fotografu Mykolu Michelevičium  (Michal Michelewicz) (gimė1889 02 18, mirė -?) , išmoko fotografuoti. Michelevičius turėjo (taip teigė teta) fotoateljė  Totorių gatvės pradžioje Vilniuje. Ši fotoateljė veikė dar ir sovietiniais laikais (prie sankryžos Totorių bei Gedimino prospekto). 

Mykolo Michelevičiaus medicininės apžiūros knygutė, išduota 1931 metais Varšuvoje.
Apie 1931-33 metus Varšuvoje, Trijų kryžių aikštėje jis dirbo fotostudijoje „BERTINI“.

Kai mirė jos sugyventinis, draugas ar vyras  fotografas (dabar sunku pasakyti, nors 1948 metais išrašant jai Darbo knygelę, ji parašė Mikelevičienės pavardę ir taip pasirašė), jinai apie 21 tūkstantį prieškarinių lenkiškų zlotų (o tai milžiniška suma!), uždirbtų savo vyro ar sugyventinio, išleido (ji taip pasigyrę man!) vieno kunigo mokslams(?) apmokėti(?)

  .     
Tai buvęs adresas tojo kunigo, kuris gyveno Lentvaryje, ir kurį mano teta Marija lyg tai
mokino (taip jinai teigė ir sakė, jog aš bet kada sulausiu iš to kunigo pagalbos)

O mano tetos „išmokintas“ kunigas dar iki šiol gyvas. Jis sielų ganymo tarnybą atliko Lentvaryje, vėliau Rūdiškėse. Jau amžiuje. Bet nuliūdino jis mane, tikriau įžeidė. Kada teta kažkada pasakė, jog galiu susitikti su juo ir, jeigu bus sunku, kreiptis pagalbos, smalsumo vedamas 1991 metais paskambinau jam. Norėjosi pamatyti kokį idealų (pagal tetos Marytės pasakojimą) kunigą išmokino mano teta. Taigi, kada išsiaiškinome kas aš toks, kada jis prisiminė Marytę, išgirdau piktą balsą, kad toji Marytė liko jam... skolinga, nes neatidavė jam tojo buto, kur Didžiojoje gatvėje gyveno. Man pasidarė koktu kalbėtis su tuo sielų „ganytoju“ ir pasistengiau greit atsisveikinti pažadėdamas kada nors jį aplankyti. Dabar tikėk paistalais. Bet kurio?
Atvirai pasakius aplankyti jo nesinori, bet pamatyti nors iš toliau, vertėtų. Galvoju, jog fotografuodamas daugelį metų, tapau  neblogu fizionomistu – iš veido stengiuosi atspėti žmogaus charakterį. Galiu nors pats sau pasigirti, kad labai mažai kada apsirinku. Dažnai,  važiuodamas traukiniu, o ypač troleibusu ar autobusu, pamatau žmogų su įdomesniu veidu ir pasakau sau, jog šis žmogus yra tos ar tos tautybės, tokio ar tokio charakterio. Tada stengiuos priartėti arčiau, kad išgirsčiau kokia kalba jis šneka, ar su akcentu šneka ir kaip šneka – piktai, švelniai, tyliai, atsargiai, išdidžiai... Ir mano tie „tyrimai“ dažniausiai pasitvirtina. Žmogaus tautybę dažniausiai išduoda apranga, o charakterį - pagrindiniai veido bruožai: akys, lūpos, gestikuliacija, ir net ūgis. Dažniausiai savo „Šorlocho Holmso dedukcinius“ tyrimus, žinoma, taikau savo klientams, kurie ateina į mano studiją, kad nufotografuočiau. Užtenka porą žodžių išgirsti iš žmogaus burnos ir jau žinau kaip su juo kalbėtis, elgtis, kaip jį fotografuoti ir kokias nuotraukas padaryti...
Po penkiolikos metų aš prisiminiau Marijos „išmokyto“ kunigo pretenzijas tai pačiai Marijai, kada pamačiau Merkinės istorijos ir etnografijos muziejuje esantį vieną eksponatą – komunijos „tablečių“ spausdinimo aparatą su... skaitikliu. Man kažkodėl šis mechaninis skaitiklis priminė tą telefoninį pokalbį su Rūdiškių kunigu. Tada pagalvojau, jog kam reikalingas prie tojo „Kristaus kūno ir kraujo“ spausdintuvo primontuotas skaitiklis, jei ganyti dievo aveles kunigams privalu, nežiūrint kiek jų parapijoje „ganosi“. Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Kuo daugiau, tuo pelnas didesnis. Tad tas skaitiklis davatkoms skaičiuoti ar pinigams? Įsitikinęs esu, jog antrasis variantas dievo tarnams arčiau prie širdies. Ir tai paliudija Marijos „skola“ savo „auklėtiniui“.
 
Labai įdomus faktas, parodantis bažnyčios tarnų dviprasmišką požiūrį į dievo „avelių“ ganymą...

...2005 metų gruodžio mėnesį išleistame informaciniame lankstinuke, minint Lentvario Viešpaties apreiškimo Švč Mergelei Marijai parapijos 100-metį (1906-2006), radau, kad Lentvario bažnyčioje išties vikaru dirbo kunigas, apie kurį taip šiltai kalbėjo mano teta Marija.

   
Renkant medžiagą apie Lentvario bažnyčią, klebonas Tadas Aleksandrovičius paprašė manęs sušelpti fotonuotraukomis. Šiame lankstinuke buvo panaudotos mano 16 nuotraukų. Gaila, bet pačių įdomiausių, vidaus interjero bei lauko panoramų, nepanaudojo.


Lentvario miestelio apylinkės: Lentvario ežeras,
toliau matosi grafo Tiškevičiaus rūmų špilis. 2005 metų ruduo

Vartant išlikusią  Marijos Girdziušaitės-Mikelevičienės-Pakalkienės Darbo knygutę, išduotą 1948 metų gruodžio 22 dieną Vilniaus Sanatorinių Laurų vaikų namų, galima perskaityti įrašą, jog jinai nuo 1940 matų pradžios iki 1945 metų liepos mėnesio 12 dienos dirbo Švenčionių apskrities ligoninėje slaugytoja. Kaip žinoma, rusų armija į Lietuvos Respublikos teritoriją įsiveržė 1944 metų liepos pradžioje ir  Vilniaus link slinko nuo Tverečiaus pusės. Tad Marija į Vilnių išvyko 1945 metų sausio pradžioje kai beveik visa Lietuvos teritorija buvo okupuota rusų. Pagal Darbo knygutės įrašą taip pat galima sužinoti, jog Marija, atvykusi į Vilnių iki 1948 metų gegužės mėnesio dirbo fotografe, o jau tų pačių metų rugpjūčio 18 dieną pradėjo dirbti Mešonių klubo-skaityklos vedėja. Bet neilgai. Tad, reikia manyti, kad jos vyras fotografas Mykolas Michelevičius arba dar buvo gyvas, arba ji, Marija, dirbo kažkokioje fotoateljė. Ji ir minėjo, kad toji fotoateljė buvo Vilniuje, Totorių gatvės pradžioje. 

Marijos Michelkevičienės-Pakalkienės darbo knygutės faksimilė

Po to grįžo į tėviškę ir ištekėjo už mokytojo bei mokyklos direktoriaus Prano Pakalkos, vertėsi fotografavimu,  bažnyčiai  aukodavo kas mėnesį ne tik vyro pensiją, bet ir tą, kas užaugdavo darže.

Kukutėlių pradinės mokyklos mokytojas Pranas Pakalka 1933 metais.
P.Pakalka vėliau susituokė su mano tėvo seserim Maryte Girdziušaite-Mikelevičiene

Bulves augindavo iš lupenų ir, kaip ne keista, bet jos užaugdavo. Kai Marytė Pakalkienė mirė – žmonės nerado net paklodės, kad uždengtų suolus, ant kurių stovėjo karstas. Kai neprižiūrimas namelis pradėjo smigt žemėn, teko, besisvečiuojant tėviškėje, užeiti į tą lūženą ir... Pamačiau daug negatyvų. Jie buvo išbarstyti, sutrypti, nes kažkas kažko gero ieškojo. Pakėliau geriausiai atrodančius, bet nesurinkau kitų. Ir tik dabar aš suvokiu ką aš praradau! Tuose, mano paimtuose negatyvuose, vėliau žmonės atpažino, jog tai buvo užfiksuota  Pilsudskio širdies laidotuvės Vilniuje. Tai buvo nežinomos man „Mimoza“ firmos nuostabiausi negatyvai. Saugau juos iki šiol.

Šiek tiek apie mamą, jos šaknis.
Mano mama Jadvyga Černiauskaitė, yra gimusi Radučių kaime (vos už poros kilometrų nuo Paliesiaus kaimo) gana gausioje Stasio ir Valerijos Černiauskų šeimoje.
Jie, Černiauskai, turėjo dukras Eleną, Elžbietą, Adelę, Bronę, Jadvygą, Michaliną, sūnus Joną ir Juozą. Taigi susidaro aštuoni vaikai.
Gyveno gana vargingai. Ganė karves, kiaules, žąsis.  Mama pasakojo, kad būdavo pripiltos dižiausios statinės pieno, jis rūgdavo, darydavo tėvai sūrius ir... veždavo parduoti į turgų. Vaikai negaudavo nė paskanauti – buvo kaupiami pinigai. O tie pinigai paprasčiausiai dingo banke. 1939 metais žmonės nujautė, kad prasidės karas su Vokietija, jog bus užpulta Lenkija (mūsų kraštas buvo okupuotas Lenkijos). Nuvyko Stasys Černiauskas į Švenčionis, norėjo pasiimti santaupas iš banko, bet pasikvietė jį kažkoks banko klierkas žydukas ir įtikino, kad neimtų tų zlotų – palauk, bus daugiau, o kitą dieną Vokietija užpuolė Lenkiją. Tai buvo rugpjūčio 31 diena. Lėkė Černiauskas į Švenčionis, bet nei to žydo, nei tų pinigų. Gal  nuo to skaudaus mano giminės „patyrimo“ aš patalogiškai bijau bankų, bijau sudarinėti sutarčių, imti paskolų, nes jaučiu savo visomis žarnomis, kad bankas anksčiau ar vėliau gali savo klientą suvalgyti su tomis žarnomis bei visu jo turtu... Kvaila, žinoma, bet 1990-2000 metais Lietuvoje bankai su savo klientais elgėsi panašiai...
 
Valerija Černiauskienė, mamos mama. Važelyje sėdi mano pusseserė Bronė (Adelės dukra}, Juozas, kurį nužudė rusai ir jauniausia mano mamos sesuo Michalina. Nuotrauka daryta dar prie nesudeginto namo.


Mano mamos giminė iš kairės į dešinę :mamos brolis Jonas (su dviračiu – jį 1944 metų gruodžio 17 dieną sužeistą gyvą sudegino sovietiniai kareiviai}), mano būsimoji mama Jadvyga Černiauskaitė, jos sesuo Uršulė, sėdi ant kėdės jos mama  Valerija Černiauskienė, vyriausioji sesuo Elena (1898 metų gimimo), sesuo Adelė ir sesuo Bronė, kurią rusai su vietiniais istrebiteliais nušovė 1944 metais. Aant žemės –Adelės dukra Bronė ir prie šuns (Rozva) mano  mamos jauniausia sesuo Michalina. Tėvas Stanislovas Černiauskas atsisakė fotografuotis kartu – buvo gana įnoringas vyras. Michalina ir Adelės Bronė  yra vienmetės. Viena mano mamos sesuo, vardu Eleonora, mirė kai buvo dar maža, bet jau mokėjo kalbėti.
Nuotrauka daryta  fotografo iš Mielagėnų Radučių kaimo vienkiemyje kur persikėlė iš Radučių kaimo, vadinamo, Užusieniu, gyventi Valerijos ir Stanislovo Černiauskų šeima.


Elena vyriausioji. Ištekėjo, tapo našle, vaikų neturėjo ir išgyveno visą gyvenimėlį su savo tėvais, o vėliau sesers Michalinos šeimoje. Mirė sulaukusi gana garbaus amžiaus – 98 metų. Gal tas ilgaamžiškumas persidavė iš jos mamos mamos (vardo neprisimenu), kuri mirė sulaukusi 114 metų.


Kukutėliai. Priekiniame plane – mokykla. Čia  mokėsi mano mama.

Kukutėlių pradinė mokykla 1933 metais. Mokytojas Pranas Pakalka iš Paliesiaus kaimo.

Uršulė ištekėjo už lenko Juchnievič ir po karo emigravo  gyventi į Lenkiją. Prisimenu kaip per sapną ją. Ji susilaukė trijų vaikų – Jono, Antano ir Lionės. Elžbieta bei jos dukra Lionė jau mirusios ir palaidotos Lenkijoje.     
Uršulė su vyru Antanu Lenkijoje 1961 metai. Kitoje nuotraukoje -  aš su teta Adele, pussesere Brone ir jos vyru Stanislovu Kolesniku apie 1969 metus.

Vyriausioji mamos sesuo Elena, mano mama ir jauniausioji sesuo Michalina

Adelė ištekėjo už Bagdono, pasigimdė du vaikus – Julių ir Bronę (ji ir išrinko man ir broliui vardus). Adelė mirusi ir palaidota Vilniaus Kalvarijų kapinėse.

Bronė Bagdonaitė-Kolesnikienė su savo drauge Onute

Michalina ištekėjo už Kosto Girdžiušo, pagimdė tik vieną dukrą Eleną. Michalina gyvena Radučių kaime. Dėdė Kostas miręs ir palaidotas Miečionių kapinėse.
Kostas Girdžiušas ir mano tėvas, kada juos 1944 ar 1945 metais rusai pagavo ir išvežė ruošti fronto mėsmalei, bevežant į frontą pabėgo pro pralaužtas vagono grindis. Tėvas pasitraukė į mišką pas partizanus, o Kostas padvejojęs pasidavė enkavedistams ir tuoj pat buvo išvežtas į frontą prie Rygos –į tą garsųjį Kuršo katilą. Paradoksas – jis išliko gyvas, o tėvą nušovė. Kostas pasakojo apie broliavimąsi tarp vokiečių ir sovietinių kareivių. Pasakojo, kaip vokiečiai atvirai, be ginklų eidavo prie šulinio, esančio neutralioje zonoje, prausdavosi, kviesdavosi net rusus. Rusai taip pat prausdavosi prie to šulinio, bet pirmiausia išsiųsdavo į priekį „dozorus“, t.y. ginkluotą apsaugą su kulkosvaidžiais. Užimdavo gynybinę poziciją ir tik tada šlakstydavosi. 1945 metų pavasarį, kada karo eiga jau buvo nuspręsta, Kurše prasidėjo generalinis puolimas. Tikriau skerdynės. Vokiečių kareiviai, prispausti prie Baltijos jūros, pakriko. Juos gaudė miškuose ir vietoje šaudė. Liepdavo net patiems duobes kastis. Įstrigo į atmintį pasakojimas kaip buvo miške pagauti trys vokiečių kariai, du jauni, o trečias jau seniokas, kuriam buvo kulkos ar skeveldros nuplėštas apatinio žandikaulio priekis. Pirmiausia rusai sušaudė jaunuolius, o po to įgrūdo pamišusiam sužeistajam pionieriaus kastuvėlį ir liepė kasti. Anas , matyt, pagalvojo, kad jo pasigailės ir, lašindamas kraują ant kastuvo, kasė. Jau įgilėjus duobei pusmetrį, rusų jefreitorius Rybalov iš šautuvo šovė į pasilenkusio ir besemiančio žemes žmogaus pakaušį. Bijojo tarybinis „kareivis“ pažvelgti aukai į akis. Ir neužkasė. Kostas pasakojo, kad eidamas tada jis verkė. Verkė tyliai, kad nematytų rusai.
   
Mamos brolis JonasČerniauskas su Brone Mačkinyte, kuri ištekėjo vėliau už Severiaus Vincūno mano senelio Krištopo Girdziušo pusbrolio. Joną 1944 m. gruodžio 17 dieną peršautą, bet gyvą, sudegino rusų kareiviai. Prie malkų sėdi kitas mamos brolis Juozas su Čepulyte iš Bernotų. Juozą taip pat sudegino gyvą.

Jonas, Juozas ir Bronė 1944 metų pabaigoje buvo rusų kariuomenės bei vietinių istrebitelių nužudyti – gyvi sudeginti savo tėvų namuose. Jų kapai yra Miečionių kapinaitėse. Tose kapinaitėse stovi koplytėlė, kurią pastatė Lietuvos šv.Kazimiero draugijos nariai. Mano tėvas buvo kazimierietis, aukojo pinigus ir patsai statė tą statinį. Likimo paradoksas – kazimieriečiams priklausė ir būsimasis, taip vadinamas Sovietų sąjungos didvyris Stasys Apyvala iš Krikonių kaimo. Stasys Apyvala ir Liudvikas Girdziušas net draugavo, fotografavosi kartu, bet kai 1949 metais Liudviką nušovė enkavedistai ir darė kratą namuose, visas nuotraukas stribai pagrobė ir, reikia manyti, sunaikino – kam nereikalingi rūpesčiai „sovietų sąjungos didvyriui“ Stasiui Apyvalai.
Kam? Šį „didvyrį“ teko matyti ne vieną kartą, specialiai perskaičiau jo „prisiminimų“ knygą „Sakalai broleliai“, o 1989 metais Ignalinoje, kada vyko kraštiečių susitikimas „Būkime grįžtančiais paukščiais“, į klausimą už ką jis gavo „didvyrį“ – užgirdau sovietinių šūkių frazes. Šis žemaūgis žmogėnas, prorusiškas, sovietinis „didvyris“ sapaliojo, kad vos ne kasdien jie versdavo po fašistų ešeloną su tankais, amunicija, produktais, „gyvąja jėga“. Šis „pulkininkas Grigas“ iš gretimo Krikonių kaimo ir jo šutvė, sovietiniai „partizanai“, arba, vartojant jų terminalogiją – banditai, nužudę vokiečių okupacijos metu Švenčionių viršaitį Sinių bei du policininkus brolius Petkūnus bei kitus lietuviškosios administracijos darbuotojus ir pagaliau Švenčionių apskrities žemės ūkio (ne kariškį!) komisarą Beką, o vėliau Beką pakeitusį Olį  (egzekucijos šlovė atiduodama iš Tverečiaus kilusiam Viliui Kudabai. Rusišku slapyvardžiu – Lesnojus), nepagalvojo, kad vokiečiai paprasčiausiai nesivaikys jų miškuose, o vykdys terorą tarp taikių gyventojų – šaudys visai nekaltus žmonės. Šitą masinį žmonių žudymą ir ispiravo Sovietų sąjungos „didvyris“ pulkininkas draugas Grigas. O vietiniai žmonės vėliau, dar valdant Lietuvą rusams, kalbėjo apie jo „didvyriškumą“ kada girti „partizanai“ , apsupę „nacionalizuotą“ avį, tratino iš automatų ir... nepataikė. Nei į avį, nei į savus. „Didvyris“ ir „rašytojas“ jau negali perrašyti knygos, o jam šiandien taip norėtųsi. Taigi tiek apie skirtingų likimų kazimieriečius, tikriau - tikrų ir netikrų kazimieriečių likimus.
Jadvyga apie 1938 metus buvo pakėlusi sparnus emigruoti į Prancūziją. Ten jos laukė kažkoks emigrantas iš Lietuvos. Buvo gavusi vizą ir reikiamus dokumentus susitvarkiusi, bet paskutinį vakarą prieš išvykstant, atsliūkino pas ją mano būsimasis tėvas Liudvikas ir viskas apsivertė aukštyn kojomis: mamos mama pradėjo bliauti, lieti ašaras, o Liudvikas, nors ir neaukšto ūgio, bet išvaizdus, kažką pradėjo sapalioti apie meilę. Jadvyga „sudreifavo“ dėl Paryžiaus, o kitą dieną po to „dreifo“  Mielagėnų bažnyčioje atsirado sužadėtuvių popiergalis, o dar vėliau Jadvyga tapo Girdžiušiene.
Paskui mamą dar tempėsi nepelnytas didžiulis netekties šleifas, tų skerdynių, kurias įvykdė rusų armijos “smeršo” dalinys, kada 1944 metų gruodžio 17 dieną gyvus sudegino jos brolius Juozą (jam buvo 30 metų) ir Joną (jam buvo 34 metai), nušovė seserį Bronę (kiek jai buvo metų neprisimenu – gal apie 32), subadė durtuvais spintoje pasislėpusį sesers draugą Leonardą Grikinį iš Bernotų kaimo (jam buvo 25 metai), pusbrolis Leonas Černiauskas ( jam buvo  29 metai), sudegė pastogėje, ištempę į lauką nušovė kitą pusbrolį Alfonsą Černiauską (jam buvo 34  metai), subadė peiliais ir durtuvais atbėgusį gesinti gaisrą Kostą Telyčėną (gimusį 1888 metais) iš Pošiūnų kaimo . Taip tądien, matyt, linksminosi Lietuvos teritorijoje rusų armijos išgamos „vaduotojai“ su Mielagėnų stribais sudeginę ir paskerdę septynis žmones Radučių kaime.   
Leonardas Grikinis, rusų  subadytas spintoje su durklais. Jam tada buvo 25 metai 

Kosto Telyčėno, kurį rusų kareiviai nužudė be jokios priežasties, dukros Bronės
Telyčėnienės laiško faksimilė


Apie Radučių kaimo tragediją žmonės vangiai kalbėjo. Ir bijojo tuo metu, ir žinojo tuo metu, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Laikui bėgant žaizdos gyja.  Žaizdas „gydyti“ padėjo ir rusų sovietinė valdžia.  Tik po penkiasdešimties metų  Ignalinos rajono laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis „Kruvinasis adventas“. Man susidomėjus kas parašė šį straipsnį ir paskambinus į redakciją, išgirdau, kad tai autoriaus slapyvardis, o tikrosios pavardės... nežino. Labai keista pasirodė, bet nieko daugiau neišpešiau. Nesuprantu ir iki šiol šio „slaptumo“ prasmės. Taigi pateikiu Alberto Dragūno (Dragūnų pavardės mūsų krašte gana dažnos) medžiagą su kai kuriais savo komentarais, duomenimis, kuriuos aš pats surankiojau pas žmones.

1.    2. 

3. 

1;3 - Straipsnio, atspausdinto 2004 gruodžio 11 d, Ignalinos raj. „Nauja vaga“ laikraštyj,e paminint    Radučių kaimo tragedijos 60-metį, faksimilė.

2 - Namo, kuriame gyveno Stanislovo Černiausko šeima ir kuriame gyvus bei sužeistus sudegino rusų kareiviai, planas. (Pagal Jadvygos Girdziušienės-Katkauskienės prisiminimus)

************************************************************ *****

Albertas Dragūnas

Radučio tragedijai – 50 metų

KRUVINASIS ADVENTAS



1944 metų prieškalėdis niekuo nesiskyrė nuo anksčiau buvusių. Dienos trumputėlės, vakarai be galo ilgi ir tamsūs. Pats nuobodžiausias metų laikas. Nei šokių, nei kitų linksmybių. Adventas – susitaikymo metas.  Norėdami išblaškyti nuobodulį, jaunimas rinkdavosi į vieną kurią nors trobą ir vakarodavo. Taip buvo ir tų metų gruodžio 16 dienos vakare.
Mėčionių kaimo jaunimas susirinko į vakaronę.(Susirinko pas cimbolistą Danių Bielinį, kuris vokiečių okupacijos metu lakstė su šautuvu ir agitavo eiti į miškus partizanauti.)***Pas juos į svečius atėjo netoli esančio Radučio kaimelio vaikinai: broliai Jonas ir Juozas Černiauskai, jų pusbrolis Leonas Černiauskas, taip pat Leona